Korupcija griauna valstybės pagrindus. Atskleidusieji korupciją gina valstybės pagrindus. Ginantys korupciją, tarkim, persekiojantys atskleidėją, gina nusikaltėlius ir ardo valstybę.
Taip ir susitarkim bei paskirstykim vaidmenis Krekenavos spektaklyje. Nacionalinė premjera, kuri atskleidžia visą mūsų mėšlą. Persekioti atskleidėją galima įvairiais būdais. Pavyzdžiui, socialiai – atleidžiant iš darbo ir darant įtaką sėbrams, kad niekur kitur nepriimtų į darbą. (Tai atspindys SSRS socialinio teroro sistemos, išsiilgtosios, kurioje visus darbus totaliai kontroliavo vienas didelis Sėbras).
Radijo diskusijoje teisininkas Kęstutis Čilinskas antai vienintelis pavadino velnią vardu: terorizuoja. Kurie terorizuoja, ar socialiai, ar psichologiškai (prasitariant: žinome, kuriomis gatvėmis tavo vaikai eina į mokyklą), tie yra teroristai. Ir viskas. Su teroristais reikia kovoti ir Lietuvoje.
Persekioti už teisybę galima ir moraliai, pavyzdžiui, išjuokiant. Pavlikas Morozovas – tai berniukas iš sovietinių šventųjų gyvenimų, kuris neva dėl iškreiptai suvokto revoliucinio entuziazmo išdavė savo kaimietį tėvą raudoniesiems teroristams. Aišku, raudonieji Lenino ir Dzeržinskio riteriai šlovino tokį tikriausiai nė nebūtą žygdarbį. Kitus berniukus „dzeržinskiečius“ auklėjo panašiai noriai išdavinėti artimuosius ir vėlesniems bolševikų teroristams. O dabar lyg demokratinėje Lietuvoje arba kvaili, arba labai gudrūs veikėjai daro susuktai apverstą palyginimą: pranešęs teisinės valstybės (tarkim) pareigūnams apie ekonominį nusikaltimą, taip pat sužalojimą, užmušimą, išprievartavimą, tu kenki nusikaltėliams ir turi būti už tai smerkiamas, dėl to pravardžiuojamas. Kad ir Pavliku Morozovu. Mafijos negailestingai baudžia už pranešimus apie jų veiklą, tad Lietuvos visuomenei dabar siūloma persiimti mafijine galvosena. Jeigu jau už drąsų teisybės sakymą apspjaudome ir tyčiojamės, tai netrukus užmušinėsime akmenimis ir kryžiuosime. Arba stovėsime po medžiu: ne mūsų reikalas, mes geručiai; tegu anie blogieji spjaudo ir mėto akmenimis.
Toks stovėjimas po medžiu – svarbus žingsnis reikiama (mafijai) kryptimi. Kad kojos tiesiog priaugtų prie žemės iš baimės, nūnai paleista išmėginimui dar ypatinga masinės pajuokos forma, „vokelinė“ reklama. Apie kokius čia Krekenavos vokelius kalbate, žurnalistai? Žmonėms juk patinka! Perki iš mūsų dešrą ir gauni dar vokelį. Parduodi savo darbą už neleistinai menką sumą ir gauni dar malonės vokelį.
Reklamos ar kokia ten agentūra, gal iš tų almaksinių ar panašių, dabar semia pinigus už mūsų valstybės pagrindų griovimą. Nepranešk apie blogybes, apie suktybes ir nusikaltimus, nes tai juokinga, ir liksi kvailas. Nepadėk teisinei valstybei! Tegu ji persigimsta visai į mafijinę, tada bus aiškiau.
O vargšė valstybė skėsčioja rankomis: negaliu gintis, nes tie jau Seime, visi kartu juoksis iš manęs... Tai baugu! „Neturiu nuomonės, nes priklausau Darbo partijai...“
Dar primąstoma (girdėjau per radiją), kad jeigu sistemiškai sukčiaujanti ir darbininkę terorizuojanti įmonė nepriklausytų daug išgeriančiam politikui, būtų lengviau. Manau, yra priešingai: jeigu sukčiavimu ir socialiniu teroru verčiasi atsipalaidavęs politikas, jį reikia stabdyti dešimtį kartų ryžtingiau negu šiaip kokį smulkų kombinatorių. Užtat jis ir ieško plačios paramos, politizuoja patį sukčiavimą.
Vytautas Landsbergis yra Europos Parlamento narys.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
