Ar valstybės institucijos pajėgios atsispirti nederamai įtakai? Kaip politinei šalies valdžiai sekasi ginti nacionalinius interesus? Apie tai Tėvynės sąjungos garbės pirmininkas, Europos Parlamento narys Vytautas Landsbergis kalbėjo Lietuvos radijo laidoje „Dienos tema“, atsakydamas į žurnalisto Tomo Dapkaus klausimus.
Tapatybės krizę išgyvena visuomenė
T.Dapkus: Kaip Jūs apibūdintumėte dabartinių valstybės institucijų būklę?
V.Landsbergis: Metiniame pranešime prezidentas V. Adamkus kalbėjo apie valstybės tapatybės krizę. Tai svarbus signalas, į kurį visi aukščiausieji šalies pareigūnai turėtų atkreipti dėmesį. Mano manymu, pirmiausia reikėtų kalbėti apie visuomenės tapatybės krizę, nes iš jos ir kyla visi tie dalykai. Kas yra Lietuvos visuomenė šiandien? Matau tris tarpusavyje besivaržančias tapatybes. Pirmoji tapatybė – tai nepriklausoma Lietuva, kurią dar prisimena vyriausioji karta ir visi tie, kurie kovojo už laisvės ir nepriklausomybės idealą. Antra tapatybė yra jau sovietinė Lietuva, prie kurios buvo daugelis pripratę ir net naudojosi jos teikiamomis karjeros, privilegijų galimybėmis. Trečia tapatybė – tai naujoji demokratinė europinė Lietuva, gimstanti ar prisikelianti jau mūsų akyse. Laisva Europos valstybė. Kol pirmoji ir trečioji tapatybės turėjo pakankamai jėgos, o sovietinė tapatybė buvo susidrovėjusi ir atsitraukusi – ką sugebėjome per tą laiką, tą ir padarėme. O dabar vyksta sovietinės tapatybės revanšas.
T.Dapkus: Vis mažiau drovumo?
V.Landsbergis: Drovumą reikia užmiršti. Yra įžūlumas, su kuriuo vėl stengiamasi įteisinti sovietinę tapatybę – pateisinant anuos laikus, jų priespaudą, moralinių vertybių praradimą, išsigimimus. Toks yra sovietinės tapatybės revanšas. Noriu pacituoti profesorių Leonidą Donskį, nepartinį ir labai protingą žmogų, kuris sako: „Mes esame ankstyviausios ir žiauriausios kapitalizmo fazės visuomenė. Mes fetišizuojame prekes, daiktus ir darbą. Bet darbą fetišizuojame tik kaip kelią į sėkmę, galią, karjerą, o ne savęs įprasminimo dalyką“. L. Donskis mato daug panašumo su didžiosios depresijos laikų Jungtinėmis Valstijomis – monopolijas, stambiojo kapitalo skverbimąsi į visas gyvenimo sritis, gangsterius, jų kontroliuojamus policininkus ir politikus.
Šešėlinė valdžia
T.Dapkus: Ko vis dėlto reikėtų, kad mūsų institucijos ir visuomenė atsispirtų nederamai grupuočių ar užsienio šalių įtakai? Dabar net diskusijos apie tą įtaką, pastangos ją diagnozuoti susilaukia milžiniško pasipriešinimo.
V.Landsbergis: Vadinasi, ta įtaka jau labai didelė. Kaip sergantis kūnas – jei jį užvaldo virusai, mikrobai, jau jie kovoja už to kūno likimą, o ne antikūnai ar baltieji kraujo kūneliai, kurių gali pritrūkti ligai įveikti. Mes susiduriame su valstybės dezintegracija. Jei kalbėsime apie valstybę kaip struktūrų visumą, tai dabar pakrikimo procesas yra be galo akivaizdus. O kita vertus, reikia konstatuoti, kad dabar Lietuvoje jau veikia tam tikra neoficiali šešėlinė valdžia.
T.Dapkus: Klaninė valdžia?
V.Landsbergis: Taip. Mano cituotas L. Donskis irgi taip vadina.
T.Dapkus: Bet ar Lietuvoje tautos rinkta valdžia, kuri turi teisėtus įgaliojimus, pajėgi tai tamsiai valdžiai atsispirti? Susidaro įspūdis, kad net politinės jėgos, kurios viešai deklaruoja nesutikimą su tokia tvarka – širdyje jaučia norą prie tos klaninės valdžios prisiglausti.
V.Landsbergis: Matyt, ta šešėlinė valdžia įtakinga ir su ja geriau nesipykti arba yra politinių jėgų, kurios turi daug senojo sovietinio paveldo. Jos arba instinktyviai galvoja, kad prieš vėją nepapūsi, arba žiūri, kur didesnė nauda. Net kai kurie politologai aiškina, kad politikoje jokių moralinių dalykų negali būti, o tik valdžia ir nauda. Taip jie ir jaunimą auklėja. Jau esu kalbėjęs, kad egzistuoja partija, kuri nesiregistruoja kaip partija, nors veikia tokiu būdu. Ji net savo laikraštį turi. Geriausiu atveju, kaip sako L. Donskis, tai – klika, o yra ir blogesnių žodžių.
T.Dapkus: Kaip įveikti šią „partiją”, kuri, bent jau sunaikintos Lietuvos kontržvalgybos duomenimis, palaiko nuoseklius ir artimus ryšius su Rusijos valdančiomis politinėmis ekonominemis grupėmis?
V.Landsbergis: Na, jei Lietuva neturi savigynos instinktų ir struktūrų – kaip tada atsilaikyti? Dar kai kada šiek tiek gyvas būna Seimas. Nors ir jam sunku, ypač tokios sudėties Seimui. Stebėtina, kad kartais atsiranda ryžto padaryti sprendimus.
A. Kubilius turėtų kalbėtis ne tik su G. Kirkilu, bet ir su A. Januška
T.Dapkus: Iš kur kyla didelis Tėvynės sąjungos noras remti Gediminą Kirkilą ir jo vadovaujamą Vyriausybę? Atrodo, kad konservatoriai remia ne tiek socialdemokratų Vyriausybę, kiek asmeniškai G. Kirkilą.
V.Landsbergis: Man sunku atsakyti už kitus žmones, pavyzdžiui, už Andrių Kubilių, kuris, matyt, gerai asmeniškai sutaria su G. Kirkilu. Jie susitinka, pasikalba, kažkas gal iš to ir naudinga išeina. Kai kur visai nežinia, ar tikrai bus reikalingų žingsnių.
T.Dapkus: Kaip dėl premjero Gedimino Kirkilo patarėjo Albino Januškos?
V.Landsbergis: Nuosaikūs vertintojai sako, kad dėl jo veiklos turėtų pasisakyti Generalinė prokuratūra. Be to, visi matome ir suprantame, kad Albinas Januška yra labai įtakingas politikas – daug įtakingesnis, negu viešai matoma. Ir jis yra prie G. Kirkilo – jo dešinioji ranka. Jie daro politiką kartu. Tad manau, kad Tėvynės sąjungos vadovams gal reikėtų susitikti ir su Albinu Januška.
T.Dapkus: Aptarti bendradarbiavimą?
V.Landsbergis: Ir aptarti, kaip kas mato valstybės reikalus.
T.Dapkus: Ar tame susitikime turėtų dalyvauti ir „Dujotekanos” prezidentas Rimandas Stonys?
V.Landsbergis: Nebūtinai turėtų dalyvauti R. Stonys. Tada tikrai nebūtų ką veikti Tėvynės Sąjungos vadovams. Bet su valstybės pareigūnais kalbėtis visada naudinga. Aš ne vieną kartą esu atvirai ir nuoširdžiai kalbėjęsis su Algirdu Brazausku. Mano iniciatyvas jis visuomet priimdavo. Žinau, kad naudos tuomet buvo abiem pusėms.
T.Dapkus: Tai kartu kalbėtis turėtų premjeras G. Kirkilas, patarėjas A. Januška ir Tėvynės sąjungos vadovai?
V.Landsbergis: Būtų labai įdomus pokalbis.
Atominės elektrinės projektui saugiklių nepakanka
T.Dapkus: Kaip vertinate G. Kirkilo organizuojamą energetinį projektą, kuriame dalyvaus ne tik valstybė, bet ir stambiausias Lietuvos verslas?
V.Landsbergis: Būtų gerai, kad vyktų vieši debatai ir kad nebūtų kokia ypatingos skubos tvarka siūloma procedūra. Negalima skubėti įstatymo priimti iki vasaros, nes jis turi dvigubą dugną. Tai yra įstatymas dėl atominės elektrinės statybos. Bet atsiranda ir visiškai naujos struktūros, būtent – nacionalinis investuotojas. Jis truputį apibrėžiamas, bet nepasakyčiau, kad viskas įvardijama skaidriai. Todėl matau du įstatymus, kurie dengia vienas kitą. Manau, kad tame įstatyme dėl atominės elektrinės statybos galėtų būti pastraipa, kad nacionalinio investuotojo struktūrą ir įgaliojimus apibrėžia atskiras įstatymas. Ir tada dėl to jau būtų debatai. O ar reikia Lietuvai modernios atominės elektrinės – didelių debatų nėra. Bet kas ją valdys, kas gali tapti jos šeimininku, jeigu ne Lietuvos Vyriausybė? Tėvynės Sąjungos vadovai kalba apie saugiklius, bet nemanau, kad tų saugiklių galima pakankamai sudėti šiame įstatyme, kuris dabar yra toks sudvejintas. Tam reikia atskiro įstatymo.
T.Dapkus: Prezidento patarėjai aktyviai gina dabartinį Valstybės saugumo departamento vadovą Arvydą Pocių. Štai vienas iš jų – Lauras Bielinis paskelbė, kad A. Pociaus negalima išleisti į gatvę, jam reikia surasti malonų, šiltą postą. Politikos apžvalgininkas V. Valentinavičius „Lietuvos žiniose“ rašė, kad L. Bielinis leidžia suprasti, jog „prezidentas V. Adamkus nėra visų prezidentas, jis tik viršininkų prezidentas, o žmonės – jų vieta gatvėje, tapenti pėstute ir mojuoti rankele pravažiuojančiam kortežui“. Čia turėti omenyje ir trys už liudijimus Seimui išmesti kontržvalgybininkai.
V.Landsbergis: Aš irgi apie tai pagalvojau. Atleisti kontržvalgybininkai yra tik žmonės ir būtent todėl jais nesirūpinama, kad jie tik žmonės. Jie jau neturi jokios galios, be to, jie supykdė turinčius galią.
Apsimelavę teisėjai turi iš karto pasitraukti
T.Dapkus: Trys aukšti teisėjai, tarp jų Vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas Virgilijus Valančius, viešai melavo prezidentui, buvo demaskuoti, bet iki šiol, net po aukštų politikų raginimų juos įvertinti, tie žmonės toliau vykdo teisingumą. Kokią įtaką tokie įvykiai daro visuomenei?
V.Landsbergis: Teisingumo sistemoje svarbiausia yra teisėjo kaip moralaus žmogaus kokybė. Tai demokratiniame pasaulyje yra vertinama. Teisėjas – labai didelis autoritetas ir jei jis savo autoritetą pats pažeidžia meluodamas, jis turi iškart pasitraukti. Teisėjas turi būti absoliučiai nepriekaištingos reputacijos ir elgesio. Tik tada žmonės tiki teismais.
T.Dapkus: Kokios pasekmės teismų sistemai, jei ir po viešo melo prezidentui tokie teisėjai toliau eina savo pareigas?
V.Landsbergis: Tai demoralizuoja. Ir ne tik teismų sistemą, bet sukelia mąstančios visuomenės nusivylimą – ir ne tik teismais, bet ir valstybe.
T.Dapkus: Ar gali valstybės institucijos pasipriešinti Jūsų minėtai dezintegracijai?
V.Landsbergis: Tegu parodo, ar gali. Ar gali prezidentas susitikti su pagrindinių partijų vadovais ir išklausyti jų nuomonę? Kai buvo sprendžiamas klausimas dėl VSD, tai net Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas negalėjo patekti pas prezidentą. Kažkas užblokavo. Tai buvo labai blogas dalykas, neprisidėjęs prie konsolidacijos ir prie valstybės struktūrų susitelkimo. Čia verta prisiminti profesoriaus L. Donskio mintį, kad „stebint prezidento patarėjų viražus susimąstai, ko juose daugiau – neprofesionalumo ar sąmoningo ir gerai apgalvoto kenkimo Valdui Adamkui”?
