„Mažeikių naftos“ akcijų paketų, priklausančių „Jukos“ kompanijai ir Lietuvos valstybei, pardavimo istorija kartais primena „Alitos“ privatizavimą. Galima parduoti ir už mažiausią kainą, užtat saviškiams, netgi partijos arba klano bičiuliams.
„Mažeikių naftos“ akcijų privatizavimas sustojo po konkurso, kadangi ir vėl „ne tie“ pasiūlė aukščiausias kainas. Rusijos kompanijos pasiūlė mažiau, liko laikinai už borto, bet neužmirštos ir gal vis dar tikisi pasiekti tikslą per Lietuvos Vyriausybę nemėtydamos be reikalo didesnių lėšų į kažkokį Lietuvos iždą.
Taip buvo ir privatizuojant „Alitą“ – kas tau mokės brangiau, jeigu galima gauti pigiau. Bet norint pasipelnyti šiuo paprastu būdu, reikia nušalinti brangiau siūlančius konkurentus.
Orientuota tradiciškai į Rusiją vyriausybė nustatė sąlygą, kad galimas pirkėjas privaląs turėti savo žaliavų. Tai akivaizdi politinė kryptis į „Lukoilą“ arba kitas rusiškas, jeigu ir šiek tiek atskiestas kompanijas. Visas jas kontroliuoja Vladimiro Putino aplinka. Lenkijos kompanija „Orlen“ turi pakankamas naftos gavimo garantijas, tačiau to neužtenka paraidžiui skaitomai Lietuvos Vyriausybės sąlygai. Ne savo, tik pirkta žaliava! Problemų staiga sukėlė Kazachstano valstybinė kompanija „KazMunayGaz“, turinti ir savo naftos neribotais kiekiais, ir ilgalaikę sutartį su Rusija dėl transportavimo tranzitu visur, kur Kazachstanui reikės, ir pasiūliusi išties didelę, imponuojančią milijardinę kainą. „Lukoilas“ tiek nesiūlė, bet mielesnis širdžiai, vis prisimenamas pirkėjas.
Matėme, kaip Rusijos veikėjai tuoj mėgino sukelti abejonių dėl Kazachstano: jeigu į Lietuvą, tai nutraukiam tranzito sutartį! Dūmams paleisti Lietuvoje tai buvo naudinga ir juos toliau skleidė vaikinai Vyriausybėje. Kazachstanas mat „turįs problemų“ dėl naftos atgabenimo, tai vis tiek neatitinkąs sąlygų. Vargu ar net putininė Rusija išdrįstų kokiomis sutarčių laužymo blokadomis eiti prieš Kazachstaną ir prieš savo troškimą įstoti į Pasaulio prekybos organizaciją. Per tą patį Kazachstaną ji eksportuoja į Kiniją, tad juolab galimi atsakomieji veiksmai. Tačiau ir blogiausiu blokavimo atveju Kazachstanas turi galimybę tiekti Mažeikiams už tą pačią kainą naftą iš Europos Šiaurės jūros kompanijų (mainais) arba iš Roterdamo biržos.
Todėl atmesti „KazMunayGaz“ kokio nors „Gazpromo“ arba neaiškaus TNK naudai būtų jau skandalinga.
Čia ištrauktas atsarginis variantas ir Lietuvos Vyriausybės pasiuntiniai ėmė kursuoti į Vakarus, pas kontrolinio akcijų paketo savininkus.
Niekaip nenušviečiamose derybose galėjo rastis trukdymų „Jukos“ kompanijai pasirinkti tinkamiausią, brangiausiai mokantį pirkėją. Lietuvos Vyriausybė turėjo teisę vetuoti ir pretenduoti pati. Matėme net lietuviškų priekaištų „Jukos“ kompanijai – kodėl ji norinti gauti didžiausią kainą už savo akcijas? Tai šiek tiek sunkino būdą, jei kokios, Lietuvai išpirkti anksčiau parduotas akcijas iš „Jukos“, tam imant milžinišką paskolą ir pasidarius reikiamą įstatymą, o paskui jau parduoti visą krepšį kam reikia, su kuo gali būti ir iš anksto sutarta.
Kam? Jei ne mylimajam „Lukoilui“ arba „Gazpromui“, tai gal vis dėlto Kazachstanui?
Lietuvai čia vertųsi kelias išvengti Rusijos energetinio monopolio ir galimų politinių priklausomybių. Taip galbūt radosi nauja slinktis. Prieš kurį laiką iš premjero Algirdo Brazausko užuominų, kad jis jau turįs atrinktą vieną pirkėją, ir iš Viktoro Uspaskicho suirzimo bei lakstymų („kodėl vieną?“, „kodėl nepaskelbus naujo konkurso?“, „o kodėl nepasitąsius Lietuvai kaip visos atpirktos įmonės savininkei dar kokius metelius?“) atrodė, bene premjero variantas iš tiesų jau Kazachstanas? Tai būtų valstybinis požiūris, o Darbo partija skaudžiai stokoja didelio vokelio, „Gazpromui“ pašykštavus ir praleidus ano konkurso progą. Mat pagal specialųjį įstatymą Vyriausybė, jeigu atperka akcijas iš „Jukos“, toliau jau gali pati parinkti pirkėją. „Otkatams“ aplenkus Darbo partiją, Lietuvoj drebėtų žemė ir būtų nuošliaužų; natūralu, jog kai kas prasideda.
A. Brazausko Vyriausybė (t.y. jos galva) paskelbė ryžtą rasti kiek tik reikės pinigų ir vis dėlto įvykdyti planą. Jis nežinomas, tai galime tik spėti variantus. Pirmas. Susiperkam viską sau ir valdiško valdymo bei galimo bankroto situacijoj, jeigu teks patiems grąžinti Seimo įstatymu garantuotus kreditus, parduosim laukiančiam „Lukoilui“ arba TNK už kiek jau tas beduos. Vyriausybės dienos vis tiek nebeilgos, tai paskui tegu kapstosi kas nori, STT, VK ar MGP, po sandėrio liekanas nelyginant kokio EBSW griuvėsiuose. Antras variantas geresnis. Tai išpirkimas ir nedelsiant, nerizikuojant nuostoliais (kaip Ūkio ministerija valdytų įmonę, verčiau nespėliokim), pardavimas Kazachstano kompanijai. Kai ir visa Europa jau susirūpino energetikos šaltinių diversifikacija, kad nebūtų priklausoma tik nuo Rusijos, eitume bemaž pirmieji sąmoningu europietišku keliu.
Suprantama, kad tai nėra Kremliaus svajonė. Iš čia ir V.Uspaskicho spirgėjimai („Darbo partijai nepatinka“), ir dar kai kas, pavyzdžiui, sąjungininkų prieš A. Brazauską ieškojimas F. Kauzono kabinete. Žengta net pagalbinės politinės diversijos keliu per Europos Parlamentą. Ten Darbo partijos (iš Lietuvos) atstovė inicijavo rezoliuciją apie Kazachstaną. Tartum apskritai, bet pirmiausia – kokia tai bloga šalis. Priešpaskutiniame rezoliucijos variante pirmieji penki preambulės punktai bylojo vien apie žmogžudystes ir kitokį smurtą prieš opoziciją – tokia turėjo būti Europos strateginio partnerio Kazachstano etiketė. O jau pirmasis nutariamosios dalies punktas skelbė, kad visi tie nusikaltimai – politiškai motyvuoti! Toliau rastume ir kitų žinių. Galutiniame variante tendencingų baisybių sumažėjo, bet Darbo partijos atstovė, ko ir reikėjo tikėtis, netgi avansu, pasireiškė bulvarinėje Lietuvos žiniasklaidoje. Matykit, iš būsimos EP rezoliucijos aiškėja skandalingi faktai: „Kazachstane nužudyti opozicijos lyderiai, keli žurnalistai“ (iš tikrųjų apie žurnalistų žudymus rezoliucijoje nekalbama). Todėl atstovė – ir prieš Kazachstano bendrovę, kuri „neturi naftos“ (kukli didelė netiesa), o atsinešianti į Lietuvą skolinimosi korupciją.
Tai ženklai, kad kova – Rusija ar Kazachstanas? – eina į kulminaciją, veikėjai užima lemtingas pozicijas. Rusija jau imasi tarptautinių bankroto skelbimo veiksmų, kurie gali sutrukdyti Lietuvai išpirkti „Jukos“ akcijas.
Ko išties norėtųsi kuo greičiau, tai šio sandėrio skaidrumo. Jo neturi nustelbti nei Turniškių, nei kiti kokie dūmai. Pasitikėjimą prarandanti Vyriausybė su neaiškiais, tarpusavy konkuruojančiais jėgų vektoriais turi būti prižiūrima.
Vytautas Landsbergis yra Europos Parlamento narys.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
