Bendraminčiai
Tik paviršutiniškai skaitant balandžio 7 d. „Omni.lt“ portale skelbtą straipsnį „Vežimas pirma arklio“ (http://www.omni.lt/index.php?i$9359_70693$z_348347) gali susidaryti įspūdis, kad Egidijus Aleksandravičius lyg ir nerimauja bei kritikuoja „amžinuosius rektoratus“. Detaliau panagrinėjus autoriaus siūlymus, pateiktus jo straipsniuose, kurie skelbti šiame portale, žurnale „Veidas“, paaiškėja, kad rektoriai iš tikrųjų yra autoriaus bendraminčiai.
Rektorių konferencijos, ypač jos prezidento V. Kaminsko, dėka lietuviška autonomijos samprata, kuri yra tokia pat, kaip ir E. Aleksandravičiaus, galios ne trumpiau kaip iki 2010 metų. Tokia autonomijos samprata įtvirtinta Vyriausybės šių metų kovo 29 d. patvirtintame kelerius metus rengtame Lietuvos aukštojo mokslo plėtros 2006-2010 m. plane. E. Aleksandravičių gąsdinantys „vadinamieji socialiniai partneriai“ rektoriaus nerinks, jį ir toliau rinks senatas, t.y. pavaldiniai ir toliau rinks savo viršininką.
Be reikalo E. Aleksandravičius bara neįvardytą „vieną energingą „socialinį partnerį“ iš Kauno pramoninkų ir darbdavių konfederacijos“, kuris „puolė grasinti, kad jie (studentai, nepritarę R. Bansevičiaus kandidatūrai rektoriaus rinkimuose – aut. past.) bus prisiminti fabrikantų sluoksniuose, kai prisieis ieškoti darbų“. Šis „socialinis partneris“ A. Jankauskas dalyvavo paskutiniuose plano „gludinimuose“ ministerijoje, prieš teikiant planą Vyriausybei, ir pritarė tokiai autonomijai, kokios pageidauja E. Aleksandravičius. Kaip ir Pramoninkų konfederacijos veikėjas R. Jasinevičius, kuris, atsilygindamas MRU rektoriui už suteiktą profesoriaus vardą, taip pat padėjo rektoriams įtvirtinti nuostatą, kad pavaldiniai rinktų savo viršininką. O ir dar stambesnis pramonininkų šulas B. Lubys skambiai pareiškė, kad suteikus tarybai teisę rinkti rektorių, Lietuvos pramonininkų konfederacija siūlys verslininkams boikotuoti tarybas. Taip senoji verslo nomenklatūra, turtą sukaupusi „prichvatizacijos“ laikotarpiu, natūraliai susijungė su akademine nomenklatūra. Galima pasveikinti E. Aleksandravičių įstojus į tokį VIP klubą.
Norvegų rekomendacijos
Stebina E. Aleksandravičiaus minties „nuoseklumas“. Kovo 31 d. „Omni.lt“ jis paskelbė straipsnį „Kas bendra tarp Lietuvos valdžios ir švietimo?“ (http://www.omni.lt/index.php?base/z_347079), kuriame išgyvena, kad „Norvegijos mokslo tarybos atlikta mūsų aukštojo mokslo ir tyrimo institucijų ekspertizė“, kurią „galima pavadinti solidžiausiu, įžvalgiausiu ir geranoriškiausiu mūsų aukštosios intelektinės veiklos įvertinimu, kuris vedė prie visiškai aiškių politikos formavimo principų“, „buvo užkasta mokslo biurokratų stalčiuose“. Praėjus vos savaitei, balandžio 7 d., tame pačiame portale paskelbtame straipsnyje „Vežimas pirma arklio“ E. Aleksandravičius šią norvegų ekspertizę išpeikė, kadangi jie „lengvapėdiškai“ siūlė „rinkti ar parinkti rektorius tokiose tarybose, kurios būtų sudaromos iš vadinamųjų socialinių partnerių“.
Reikėtų pažymėti, kad toks rektorių parinkimas nėra norvegų išradimas. Laurai priklauso Jungtinėms Valstijoms, kurios perėmė europines aukštojo mokslo idėjas, jas nugludino, išplėtojo ir pritaikė prie šiuolaikinio pasaulio. XX a. antrojoje pusėje universitetinių struktūrų modelius pasauliui, taigi ir Europai jau teikė Jungtinės Valstijos, kur gyvuoja dauguma pasaulyje geriausiais laikomų universitetų. Tokius aukštojo mokslo ir aukštųjų mokyklų valdymo modelius iš JAV perėmė arba perima Jungtinė Karalystė, Švedija, Suomija, Airija, Olandija, Danija, Norvegija, Japonija, Austrija. Verta nors trumpai pasiaiškinti šių šalių aukštųjų mokyklų vidinio valdymo principus, nes Lietuvoje jie yra mažai žinomi ir todėl demonizuojami.
Autonomija
Autonomija nėra demokratijos sinonimas. Autonomija saugo instituciją ar kokį kitą darinį (kraštą, šalį) nuo išorės išpuolių. Tačiau autonomija saugo bet kokią darinio viduje susiklosčiusią situaciją – nesvarbu, ar tai demokratija, ar autokratija, ar diktatūra, ar kastų sistema. Autonomijos diapazonas platus, kraštutinis atvejis – nepriklausomybė. Stalino Rusija, Hitlerio Vokietija buvo, Šiaurės Korėja yra nepriklausomos valstybės, bet su milijonais savų ir kitų piliečių, pakištų po velėna. Kita vertus, autonomija būtina, kad universitetai galėtų nevaržomi biurokratinių pinklių tinkamai vykdyti savo misiją. Tačiau autonomija turi būti įgyvendinta taip, kad ji saugotų universitetą nuo vidinio puvimo. Deja, lietuviška autonomija šios savo paskirties nevykdo. Atvirkščiai, ji suformavo ir užkonservavo nykią kastų sistemą, universitetuose nebuvo ir nesusiformavo akademinės bendruomenės tikrąja to žodžio prasme. Kodėl?
Kitų šalių patirtis
Verta pasigilinti į patirtį tokių šalių, kurių universitetai efektyviai vykdo savo misiją. Pirmai pažinčiai geriausias dokumentas – antroji Gliono deklaracija, jos lietuviškas vertimas yra skelbiamas Grupės už nacionalinio susitarimo įgyvendinimą svetainėje (www.gunsi.lt/failai/1145286715.doc). Daug reikėtų kalbėti apie tai, kaip tose šalyse įgyvendinama autonomija, bet apsiribosiu tuo, kad tarybos, sudarytos iš išorinių narių (ne tik verslo, bet ir kitų visuomenės sluoksnių atstovų), prižiūri, kad universitetas netaptų uždaru tvartu, kad universitetas trauktų į save kritiško ir kūrybingo mąstymo žmones, kurių hierarchinė sistema bijo kaip velnias kryžiaus. Tose šalyse autonomija įgyvendinta taip, kad ji saugo ne universiteto vadovų laisvę, o dėstytojų ir studentų laisvę, kuri vadinama akademine laisve. Ir dar. Valdo tas, kas turi pinigų. Valstybinių universitetų atveju turi valdyti visuomenė, kurios mokesčiai išlaiko universitetą. Ministerijos, vyriausybės yra tik tarpininkai, jų paskirtis – parinkti (patvirtinti) visuomenės atstovų grupę (universiteto tarybą), kuriai patikima valdyti universitetą ir prižiūrėti, kad mokesčių mokėtojų pinigai būtų naudojami racionaliai.
Įstatymo valdžia
Autonomija yra priemonė, ne tikslas. Autonomijos esmė slypi ne tame, koks asmuo ar asmenys (iš išorės, ar patys darbuotojai) valdo. Aukščiausia valdžia priklauso įstatymui. Ir Lietuvoje yra (bent jau deklaruojama) įstatymų viršenybė. Šiuo požiūriu autonomija yra įstatyminių normų rinkinys, kuris leidžia universitetui tvarkytis be išorinio biurokratinio reglamentavimo ir kuris turi užtikrinti ne rektorių, o dėstytojų, mokslininkų ir studentų akademinę laisvę. Rektoriaus vaidmuo yra pagalbinis, jis turi taip tarnauti (administruoti), kad tie, kurie vykdo universiteto misiją (studijuoja, dėsto, daro mokslą), turėtų tam visas sąlygas, tarp kurių esminė yra akademinė laisvė.
Kova dėl sosto
Lietuvoje dažnai girdimi pareiškimai, kad, atiduodant valdymo svertus tarybai, kurią sudaro išoriniai nariai, yra griaunama universiteto autonomija, kad savivaldą turi vykdyti patys universiteto akademinės bendruomenės nariai, yra arba paprasčiausias nesupratimas, arba nenoras perimti pasaulinę patirtį. Galima suprasti dabartinius rektorius, nes tai kelia grėsmę jų kaip valdovų statusui. Tačiau tokios patirties vengia ir nemaža akademinės visuomenės dalis. Vieni laiko save „mažais žmogeliais“, kitiems hierarchizuota kastinė universiteto struktūra yra savastis, nors kartais jie ir užsideda „demokrato“ kaukę. Jiems atrodo, kad, būdami rektoriais, jie būtų geri „karaliai“.
Nesubrendę?
Lietuvos valstybinių universitetų reformos oponentai dažnai teigia, kad mūsų visuomenė nėra subrendusi perimti geriausių pasaulio universitetų vidinio valdymo patirtį. Jie teigia, kad neturime iškilių verslo, kultūros žmonių – filantropų, kurie aukotų savo pinigus, energiją ir laiką universiteto visuomeninei priežiūrai ir valdymui. Dėl pinigų galima sutikti – neturime tokių milijonierių, kurie dovanotų savo turtą universitetui. Tačiau visuomenės atstovams, dalyvaujantiems universiteto valdyme, iš tikrųjų yra patikėta prižiūrėti, ar racionaliai naudojami mokesčių mokėtojų pinigai ir pačių studentų įmokos. Jei universitetą finansuoja tik privatūs asmenys ir patys studentai, mokėdami už studijas, tai toks universitetas yra privatus. Ir Lietuvoje yra privačių universitetų, kai kurie iš jų visai neblogai tvarkosi. Tačiau dabar kalbame apie valstybinius universitetus. Kita vertus, negalima sutikti, kad Lietuvoje nėra iškilių asmenybių, kurie aukotų savo laiką, energiją universiteto valdymui ir, svarbiausia, norėtų bei gebėtų tobulėti šioje srityje. Jų reikia kruopščiai ieškoti, bet ne nomenklatūros sluoksniuose, kaip daroma dabar, ir padėti jiems pasirengti būsimam darbui. Jei universiteto valdymui bus pasitelkiami jankauskai ir lubiai (tokio tipo nomenklatūrinius veikėjus iš verslo ir akademijos labiausiai mėgsta kviestis į tarybas universitetų senatai ir rektoriai), tai universiteto ateitis, aišku, yra liūdna.
Klausimai
Pabaigoje keli klausimai, į kuriuos skaitytojas tegu atsako pats sau. Kas geriau – ryžtis reformuoti Lietuvos universitetus ar nerizikuoti, nes dar nesame subrendę, ir palikti užkonservuotą universiteto valdymo sistemą, kad universitetas ir toliau ugdytų jaunus žmones su vergo sąmone, paklusnius nomenklatūrai, atidedant Lietuvos pažangą iki ūkanotos ateities? Ar pradėti reformą ir perimti geriausių pasaulio universitetų patirtį?
E. Aleksandravičiaus norėčiau paklausti, gal ir nepriklausomybės nereikėjo atgauti, nes nebuvome pasirengę patys tvarkytis savo valstybėje. Gal pirmiau reikėjo sovietinėje aplinkoje subrandinti savo gebėjimus dirbti laisvės sąlygomis? Klausimas nėra visiškai retorinis – nemaža Lietuvos gyventojų dalis ilgisi „tvirtos rankos“, su nostalgija žvelgia į Lukašenkos Baltarusiją.
Vytautas Daujotis yra Aukštojo mokslo sistemos plėtros plano rengimo darbo grupės narys, Vilniaus universiteto profesorius, piliečių judėjimo „Kitas pasirinkimas“ valdybos narys.
