Vytaras Radzevičius – Lietuvos radijo ir televizijos atstovas ryšiams su visuomene – gerokai užimtas, jis budriai stebi ir praneša visuomenei, kuo užsiima trys televizijos ir tiek pat radijo kanalų. Jis dar ir sporto komentatorius, taip pat šeimos galva, tad išties kyla klausimas, kaip, kada šis žmogus ištaiko laiko keliauti po pasaulį, o grįžęs prisėsti prie kelionių reportažų.
Pasiilgsta laisvo laiko
Pasirodo, mėnesio atostogų plius dar tiek pat nemokamų dienų jam užtenka viskam – ir pakeliauti su vyriška žurnalistų kompanija, ir liepą pasilepinti su šeima prie jūros.
„Daug kas klausia, ar dėl tokio užimtumo neapleidžiu šeimos. Tikrai ne. Be to, metams bėgant aktyvumas mažėja. Su žmona Laisve pastebime, kad dabar dažniau susitinkame namie. Anksčiau ir jai, taip pat žurnalistei, visokie renginiai „ne pagal grafiką“, vis lekia viską metusi, aš taip pat. Bet mes prie to pripratę, taip bendraujame. Ar Laisvė neprotestuoja? Kažkam yra prasitarusi esą, kas iš to, jei bandysiu kur nors neišleisti, vis viena išvažiuos. Aišku, dabar akyliau renkuosi, kur būtina dalyvauti, o ko galima ir atsisakyti. Dažnai pasiilgstu visiškai laisvo laiko, kai gali tiesiog padrybsoti įnikęs į gerą knygą.“
Vaikai užsiėmimus rinkosi patys
Radzevičių dukra, 17 metų Augustė, jau visa panelė, jai iš paskos bėgioti nereikia, o štai šešiametį sūnų Vincuką tenka vežioti į futbolo treniruotes. Didelė dalis Vytaro laisvalaikio tam ir skiriama. Sunku pasakyti, ar vaikas nusidavė į tėvą, mat Vytaras rankininkas, tiesa, mėgdavo ir kamuolį paspardyti, be to, giminėje yra garsus futbolininkas Rimas Radzevičius. Taigi obuolys nuo obels...
„Ar Vincukas norėtų lankyti futbolą, paklausiau kaip vyras vyro, ir jis patvirtino: taip. Noriai lanko, net lūpą patempia, kai nebūna treniruotės. Aš nė vieno savo vaiko niekur nestūmiau, rinkosi patys.“
O ar dukra sieks žurnalistinės karjeros, anksti skelbti. Jai buvo sukakę 10 metelių, kai TV3, kur dirbo Vytaras, „testavo“ dešimtmečius savo darbuotojų vaikus, tarp kurių buvo Augustė, taip pat Samo Pijus. Juos ir atrinko vesti vaikų laidą. Augustė jau tada išsiskyrė savo drąsa ir brandumu. Mergaitė nuo penkerių metų lanko dramos būrelį senuosiuose Profsąjungų rūmuose, kuriame buvo išugdyti garsūs aktoriai.
Kartu daugiau kaip dvidešimt metų
Žmona Laisvė, žurnalo „Žmonės“ žurnalistė, praėjusiais metais parašė knygą, dabar rašo antrą knygą. Kūrybai reikalinga ypatinga, net intymi aplinka, kaip pavyksta tokią aplinką susikurti namie, kur auga šešiametis sūnelis?
„Knygą uždarame darbo kambaryje žmona „gimdė“ 9 mėnesius, o aš užsiėmiau vaikais. Tai buvo savotiškas iššūkis mums visiems. Ne, tarp mūsų, dviejų žurnalistų, nėra konkurencijos, pagaliau ir žanrai skirtingi. Atvirkščiai, mudu vienas kitą paskatiname, dėl knygos taip pat padiskutavome, nes reikia šviežios akies. Mes esame šeima, laiminga šeima, jau 21 metai kartu, ir mažai čia ką bepridursi. Švęsdami vedybų 20-metį, žiūrinėjome nuotraukas ir sunku buvo rasti neišsiskyrusią porą per tiek metų. Nesuprasi, kodėl. Aibė versijų lyg detektyvinėje kino juostoje gali kilti: gal jie nepažinojo vienas kito, gal pernelyg pasikeitė gyvenimas, gal per sunkūs kliuvo išbandymai, gal patraukė prasti pavyzdžiai.“
Vytaras neslepia, būta tų krizių – pirmų, trečių, septintų metų, bet visa tai reikia įveikti kartu, ir tiek. Būtų keisčiau, jei viskas rutuliotųsi kaip filme. Yra smulkmenų, kurios tarsi ir reikšmingos, bet negi dėl jų „kelsi gaisrą“.
Pirmosios kelionės – su tėčiu
Kai kalba pasisuko apie keliones, Vytaras šiltu žodžiu paminėjo savo tėtį, buvusį hidrogeologą, kuris dažnai jį vežiodavosi su savimi po visą Lietuvą. Ir žvejojo kartu, ir po miškus klajojo. Vėliau, būdamas sovietinės armijos karys, Vytaras pateko į egzotišką Turkmėniją, Uzbekistaną. Vis dėlto pati svarbiausia kelionė jam – į Afriką. Idėja – Martyno Starkaus. Vytaras džiaugiasi, kad turi puikų draugą.
„Kai Marčius pirmąkart užsiminė apie Afriką, nemaniau, kad tai iš tikrųjų įvyks, tiesiog „pasirašiau“. Bėgo laikas, ir staiga suvokiau, kad mes išvykstame. Kaip visada pritrūko paskutinės nakties susiruošti, rytą jau krovėmės daiktus į manąjį „mersą“. Afrikos šalių su jokiomis kitomis nesulyginsi, Afrika turi savo sielą, ir aš tikrai žinau, kad mes dar ten grįšime. Nuvykome iki Malio, o norisi nukakti iki Afrikos apačios.“
Kuo mažiau išleisti, kuo daugiau pamatyti
Kelionės idėja susiformavo pagal Anglijos pavyzdį. Kažkada vienas britas senu žiguliuku pasiekė Taliną, kur pardavė automobilį, o namo grįžo lėktuvu. Tokia keliavimo maniera buvo pavadinta „bilietu į vieną pusę“. Europoje tai greitai paplito: vykti kuo senesniu ir pigesniu automobiliu, kuo mažiau išleisti nakvynėms, maistui, drabužiams, kurie paprastai iš anksto būna nurašyti. Beje, taip keliaujančiųjų lietuviai sutiko ne vieną. Tai savotiškas įrodymas, kad ir turint mažą biudžetą galima nukakti gana toli. Palyginti su kelione, kur „viskas įskaičiuota“, čia niekas neįskaičiuota, bet pamatyti ir pajausti gali kur kas daugiau. Ypač bendraujant su vietiniais, atsidūrus sudėtingose situacijose, nes pats privalai pataisyti sugedusį automobilį, susirasti vandens, maisto ar kelią, jei pasiklysti. Kelionė neįprastomis sąlygomis – būdas pabėgti nuo kasdienės rutinos, nes čia esi vienas prieš aplinkybes ir turi arba susitaikyti su jomis, arba jas įveikti. Kita idėjos pusė – iššūkis Dakaro raliui. Vytaro kompanijos senutėlis automobilis rieda panašiais keliais, tik be mechanikų aptarnavimo.
Ne paskutinėje vietoje ir sportinis interesas
„Esame tarsi maratonininkai. Pirmoje kelionėje labai rūpėjo kuo greičiau pasiekti Bamaką, Malio sostinę, vadinasi, nuvažiuoti 10 000 km. Mums svarbus sportinis interesas, Marčius ir aš esame daug sportavę, taigi trokštame nugalėti. Tai vertikalus siekis, o horizontalus – pažinti šalis, žmones, patirti nuotykių, ten net kasdienybė yra nuotykis. O dėl komandos... Malonu, kai gali ir pakalbėti, ir patylėti, kad neišvestum kito iš pusiausvyros. Sako, kelionėje pažinsi draugą, bet dar taiklesnis posakis: kelias yra gyvenimas. Man ši sentencija labiau patinka.“
Vytaras prisiminė ir ne itin malonią kelionės smulkmeną – jis kelis kartus „apsišovė“ su drabužiais, pasiėmė per mažai, per lengvų. Nenumatė, kad Amerikos kalnuose šiltuoju metų laiku bus sniego, tad porą naktų palapinėje kaleno dantimis. Ir Kinijoje atsitiko kažkas panašaus – tikėjosi šilto oro, neįvertino, kad dykumoje šėls smėlio audra su šalto oro gūsiu. Teko šį tą šiltesnio nusipirkti.
Stereotipams nepasiduoda
Paklausus, ko visko mačiusį žurnalistą išmokė kiekviena aplankyta šalis, Vytaras pamąstęs atsakė: „Svetur dažnai pritaikiau seną kaip pasaulis taisyklę: elkis su kitais taip, kaip norėtum, kad kiti su tavimi elgtųsi. Bet kurioje šalyje žmonės yra žmonės. Jei pats pagarbiai bendrausi, su tavimi nieko blogo neatsitiks. Per visus penkis projektus neteko susidurti su apgavyste, agresija, nebuvo apėmęs nesaugumo jausmas. Net Irane, kurį visi piešia juodai. Atvirkščiai, ten patyriau daug gerumo, žmogiškumo. Ir Indijoje, ir Afrikoje, ir Kinijoje.
Grįžęs suvoki, kad nevalia pasiduoti išankstiniams stereotipams, pavyzdžiui, į Kiniją vykau manydamas, kad šalyje dar gyva Sovietų Sąjungos ideologija: raudoni transparantai, visi pamišę dėl Mao. Bet nieko panašaus, ten kapitalizmo daugiau nei pas mus. Tai kylanti šalis, raudona spalva – jų nacionalinė spalva, o Mao prisimenamas kaip Lietuvoje Gorbis. Drąsiai gali prisipirkti suvenyrų su jo atvaizdais – nuo kortų iki puodelių. Dabar jau nemanau, kad Azijos ar Afrikos šalyse žmonės yra menkesnio išsilavinimo, taigi lyg ir kažkuo žemesni. Net nesmagu dėl šito – manyje buvo per daug egocentriškumo. Dabar lanksčiau ir maloniau bendrauju su kiekvienu žmogumi, nepriskiriu jo jokiai kastai. Į svetimą šalį pripratau vykti tarsi su baltu popieriaus lapu priešakyje, be jokių išankstinių stereotipų.“
Koks Vytaras grįžta iš kelionių, aiškiausiai pastebi žmona, dukra ir sūnus. Kai Laisvė, pasitikusi keliauninkus, grįžtančius iš Afrikos, vežė juos iš oro uosto namo, nustebo, kad jie sėdėjo ramūs ir tylūs, nors aplink transporto spūstis, visi nervingi. Vyrai, mėnesį pagyvenę kitomis aplinkybėmis, ypač pamatę, kiek afrikiečių šeima turi maisto dienai, į daug ką ėmė žiūrėti kitaip, paprasčiau.
Virginija Barštytė
