Apie muzikinę patirtį, atvėsusius santykius su buvusia kolege Monika Kvietkute-Šedžiuviene bei dviejų įtakingų scenos garsenybių pagalbą merginos papasakojo atvirame interviu.
Scenoje esate jau ne vienerius metus. Sandra, kada pradėjote muzikuoti?
Šįmet minime jau 8-us metus scenoje. Pati pradžia buvo 2009-aisiais, kai nusprendėme kurti grupę MIS. Pradžia, kaip ir galima manyti, buvo sudėtinga. Kokius 4-5 metus dėjome daug pastangų, tačiau neturėjome norimo rezultato.
Daug ką įrodo faktas, kad buvome įrašiusios dainą „Noriu jausti tai“, kurią siūlėme radijo stotims, tačiau niekas kūrinio negrojo. Ir tik tada, kai po 4 metų pavertėme šią dainą duetu su Ruslanu Kirilkinu, ledai pajudėjo. Mus pradėjo groti radijo stotys. Todėl dabar minime dvi savo muzikines gimimo dienas: 2009 metais, kai tik subūrėme kolektyvą, ir 2013-aisiais, kai mus pradėjo groti radijo stotys.
Kas per šį visą ieškojimų laikotarpį jums buvo sudėtingiausia?
Turbūt laikas, kai net kelis kartus pasikeitė kolektyvo pavadinimai. Tai sukeldavo daug rūpesčių ir apmąstymų, ar teisingai elgiamės. Kodėl vis dėlto taip elgėmės? Yra kelios priežastys. Kai subūrėme grupę MIS, per kelis metus supratome, kad šis pavadinimas jau netinka, nes asocijuojasi su jaunomis mergaitėmis. Supratome, kad ilgainiui norėsime tapti nebe mis, o misis, todėl pavadinimą teko keisti (šypteli).
Vėliau atsirado prodiuseris Darius Balčiūnas-Pilypukas, kuris pasiūlė muzikuoti po „Rugiagėlių“ pavadinimu. Padirbome su šiuo žmogumi, tačiau mums nebetiko, kad jis norėjo kontroliuoti apskritai visą mūsų veiklą, todėl keliai išsiskyrė. Kad išvengtume nereikalingų rūpesčių, nusprendėme dar kartą pakeisti pavadinimą. Dabar esame „Vyšnios“ ir sėkmingai muzikuojame toliau.
Sandra, ar yra dalykų, kurių Tu, kaip atlikėja, iki šiol negali priimti kaip neatsiejamos pramogų pasaulio dalies?
Dabar manęs jau niekas nestebina. Tačiau iš pradžių buvo nelengva priimti žiniasklaidoje skelbiamą ir įvairiai skaitytojų interpretuojamą informaciją, skaudindavo komentarai. Tačiau dabar puikiai suvokiu, kad tai neatsiejama pramogų pasaulio dalis, išmokau priimti kritiką, o nuo nepageidaujamo dėmesio tiesiog atsiriboti. Mieli komentatoriai, o jums galiu pasakyti: „Nebeskaitome, ką apie mus rašote.“ (Juokiasi).
Aiste, karjerą pradėjote kaip merginų grupė MIS, vėliau tapote „Rugiagėlėmis“, o dabar prisistatote kaip „Vyšnios“. Kuris muzikinis etapas buvo sudėtingiausias, įdomiausias?
Sunku juos lyginti, nes visi skirtingi. Tačiau pati pradžia, kai buvome merginų grupė MIS, buvo ir sudėtingiausia, ir gana įdomi. Pirmiausia todėl, kad tuo metu viską darėmė pačios. Susirinko merginos ir nusprendė: „būsime nauja grupė“ (juokiasi). O visiškai nežinojome, nuo ko pradėti, ką daryti, kad apie mus sužinotų, kaip sukurti gerą dainą, kaip siekti koncertų. Ar buvo mums ne kartą užtrenktos durys? Na, iš pradžių rašėme ne vienam garsiam prodiuseriui, tačiau ne iš visų sulaukėme atsako. Manau, kliudė dar ir tai, kad buvome iš Šiaulių, o visas pramogų pasaulio veiksmas vire Vilniuje.
Tačiau ir dabartinis etapas, kai esame grupė „Vyšnios“, yra labai įdomus. Nors dabar turime komandą, tačiau vis dar kaip pradedančios atlikėjos jaudinamės prieš kiekvienos dainos ar vaizdo klipo išleidimą, viliamės, kad tai patiks klausytojams.
Per karjerą esate įrašiusios ne vieną įdomų duetą: sėkmės radijo stotyse sulaukė bendra daina su Ruslanu Kirilkinu, o dabar neseniai pradėjote bendradarbiauti su atlikėju Vytautu Šiškausku.
Ko davė ši patirtis?
Šie abu scenos vyrai labai skirtingi. Iš abiejų galėjome daug ko išmokti. Su Ruslanu susipažinome vieno koncerto metu. Tuo metu dar buvome grupė MIS. Jam labai patiko vienas mūsų kūrinys ir Ruslanas pasiūlė jį įrašyti duetu. Vėliau labai susibendravome, ėmėme kartu koncertuoti.
Žinomo atlikėjo palaikymas buvo labai svarbus. Kažkokio auksinio patarimo nei jis, nei V.Šiškauskas mums nedavė, tačiau jie abu tiesiog patvirtino, kad einame teisingu keliu. O mums to labai reikėjo.
Su Vytautu pradėjome bendradarbiauti dar visai neseniai, maestro priėmė mus tokias, kokios esame iš tiesų. Dėl to labai malonu. Be to, iš vieno galėjome pasimokyti drąsos ir pasitikėjimo savimi, o iš kito – nuoširdumo ir tikrumo scenoje. Ruslanas visuomet į sceną žengia be baimės. O Vytautas, nors ir surengęs tūkstančius koncertų, prieš kiekvieną jaudinasi. Ir tai labai žavu. Esame labai dėkingos scenos senbūviams už patarimus.
Aiste, su kuo norėtumėte dar įrašyti bendrų dainų?
Gal nuskambės ir netikėtai, tačiau aš esu akustinės muzikos gerbėja, dievinu dainuojamąją poeziją. Esu didelė Jūratės Miliauskaitės muzikos fanė. Neseniai buvau keliuose jos koncertuose ir jaučiuosi kaip apsėsta tokios muzikos. Ji mane labai traukia. Kita grupės narė Sandra taip pat žavisi akustine muzika bei dainuojamąja poezija, todėl būtų visai įdomu išgirsti, kaip „Vyšnios“ atlieka ne popmuziką, o tokius kūrinius drauge su scenos veteranais.
Agne, per visą muzikinį laikotarpį nebuvote įsivėlusios į didesnį ar mažesnį konfliktą. Kaip tai pavyko?
Tiesiog nesiveliame į jokius skandalus, o ir nebuvo tam jokios priežasties, nemėgstame intrigų. Esame draugiškos ir su niekuo nesipykstame. Žinoma, suprantame, kad skandalai gali būti gera reklama, tačiau mums priimtiniau, kad grupė būtų žinoma dėl mūsų atliekamų dainų.
Grupėje MIS, nuo kurios ir pradėjote veiklą, dainavo ir Monika Kvietkutė-Šedžiuvienė. Ar vis dar su ja palaikote ryšį? Ar Monika seka jūsų karjerą?
Su Monika bendraujame mažiau, tačiau nesame susipykusios. Susitikusios pasisveikiname ir tiek. Ar ji domisi mūsų grupės veikla, sunku pasakyti, pati neklausinėja (šypsosi). Bet tikiuosi, kad pamačiusi kokį straipsnelį apie mus, jį paskaito ir paklauso naujai išleistų dainų.
Ko palinkėtum sau ir kitoms grupės merginoms kitiems metams?
Palinkėčiau mums didesnės sėkmės muzikinėje karjeroje, kad savo dainomis džiugintume kuo daugiau klausytojų, o kūriniai taptų tikrais hitais.
