Publikuojame Balsas.lt skaitytojos atsiųstą straipsnį-nuomonę.
“Vyrų viršenybė prieš moteris yra tokia didelė iliuzija, kad jos nebeįmanoma atsikratyti” - Alfred Adler.
Dėl kultūrinės raidos, fizinio pranašumo ir pavienių asmenų bei sluoksnių pastangų visuomenėje susiformavo darbo pasidalijimas, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka vyrai. Kultūrai būdingas vyro sureikšminimas.
Nepaisant nedidelių pokyčio užuomazgų, privilegijuota vyro padėtimi vis dar remiasi visos mūsų institucijos, tradicinės nuostatos, įstatymai ir papročiai. Iki šiol viskas klostosi taip, kad vyras nuolat siekia būti pranašesnis už moterį, o moteris savo ruožtu nepatenkinta vyro privilegijuotumu.
Šiuos kultūrinius stereotipus jaučia ir vaikai, nors jie nebūtinai privalo suvokti šiuos veiksnius, tačiau įtaka juntama.
Buvo ir kitaip
Istoriškai patvirtinta, kad būta laikų, kai pagrindinį vaidmenį visuomenės gyvenime vaidino moterys. Ši epocha vadinama matriarchato epocha. Pereinant į patriarchatą vyko arši kova, liudijanti, kad iš pradžių vyras anaiptol neturėjo tų privilegijų, kurias turi dabar.
Vyro pergalė sutapo su moters pavergimu, įstatymų leidybos tapsmas iškalbingai liudija šį pavergimo procesą. Dominuojanti vyro padėtis susiformavo dėl nuolatinių karų su kaimyninėmis tautomis, kuriuose vyrui teko reikšmingas vaidmuo. Galiausiai vyrai šiais karais ir pasinaudojo, kad perimtų vadovavimą.
Kartu su šiuo procesu vyko privačios nuosavybės ir paveldėjimo teisės raida, kuri įtvirtino dominuojančią vyrų padėtį, nes vyras dažniausiai yra paveldėtojas ir savininkas.
Stereotipai formuojami nuo vaikystės
Augantis vaikas jaučia faktą, kad vyras yra paveldėtojas, privilegijuotas asmuo, net jei išmintingi tėvai dėl lygybės pasirengę atsisakyti tradicinių privilegijų. Be galo sunku išaiškinti vaikui, kad namų ūkį tvarkanti motina yra lygiateisė vyro partnerė.
Įsivaizduokite, ką reiškia berniukui nuo pirmųjų dienų visur matyti vyro viršenybę. Jis pasitinkamas daug džiaugsmingiau nei mergaitė ir pagerbiamas kaip princas, vos atėjęs į pasaulį. Pernelyg dažnai pasitaiko, ir visi tai žinome, kad tėvai labiau laukia berniuko.
Vyriškojo principo pranašumą liudija ir tai, kad moteriškosios lyties namiškiai atlieka mažiau vertinamus darbus, galiausiai ir vaiko aplinkos moterys anaiptol ne visada įsitikinusios savo lygiavertiškumu su vyrais. Dažniausiai jų vaidmuo apibūdinamas kaip pavaldus ir menkavertis.
Paprastai visą gyvenimą neišspręstas lieka toks svarbus klausimas, kurį kiekviena moteris turėtų pateikti vyrui prieš tekėdama: kaip vertini tai, kad vyriškasis principas dominuoja kultūroje ir ypač šeimos gyvenime?
Jei panagrinėsime detaliau, pamatysime, kad siekiant įgyti valdžios galima pasitelkti ir moteriškas savybes, t.y. paklusnumas, nuolankumas, klasta. Tam tikromis aplinkybėmis paklusnus vaikas įgyja kur kas didesnį pranašumą negu maištaujantis, nors abu vaikai siekia to paties - dėmesio.
Berniukui paūgėjus vyriškumas tampa kone pareiga. Garbės, galios ir pranašumo siekis galutinai susilydo, identifikuojasi su įsipareigojimu būti vyrišku. Daugelis nesitenkina vyriška savimone, jie nori parodyti, kad yra vyrai, todėl siekia pasižymėti. Kita vertus, kaip ir kiekvienas tironas, toks vaikas mėgina susiremti su moteriška aplinka panaudodamas klastingą suktumą.
Moters nevisavertiškumo prietaras
Problema ne tai, kad vyrai jaučiasi pranašesni. Tegul jaučiasi, t.y. tegul apgaudinėja save. Problema ta, jog vyrai moteris laiko nevisavertėmis būtybėmis. Dažnai tą daro ir pačios moterys.
Šį požiūrį lydi vyrų nerimas, kad moterys gali lygintis su vyrais ar net juos pranokti. Su tokio pobūdžio užuominomis nuolat susiduriame istorijoje ir literatūroje. Per bažnytininkų susirinkimus buvo gyvai diskutuojama, ar moteris turi sielą, ar moteris apskritai yra žmogus. Ką jau bekalbėti apie raganų medžioklę ir jos įtaką formuojant stereotipus.
Visų laikų sakmėse ir pasakose susiduriame su teiginiais apie moralinį moters nevisavertiškumą, jos ištvirkimą, piktumą, veidmainiškumą, nepastovumą ir nepatikimumą. Nuvertinamas ir moters sumanumas, jos sugebėjimai. Visų tautų posakiai, anekdotai, patarlės ir pokštai kupini moterį nuvertinančios kritikos (“ilgas plaukas, trumpas protas”).
Bet yra vienas “bet” - moters nevisavertiškumas tėra iliuzija, netiesa, didelis melas, iš kurio išsivaduoti žmonijai prireiks ne vieno šimtmečio.
Visuomenė žmogų vertina “komerciškai”, pasverdama jo laimėjimus, turtą. Tačiau neatsižvelgiama į tai, kad moterys atlieka didelį darbą augindamos vaikus, prižiūrėdamos namų ūkį.
Mūsų kultūroje mergaitei nelengva išsaugoti pasitikėjimą savimi ir drąsą. Vienintele merginos “atrama” dažniausiai tampa kitų moterų laimėjimai įvairiuose srityse: mokslo, meno, medicinos, politikos.
Daugiau apie lyčių santykius šiandienos kultūroje, skaitykite “Vagos leidyklos” išleistoje Alfredo Adlerio knygoje “Žmogaus pažinimas”.
Diana Šimanskytė
