Pasinaudodami parlamentinės kontrolės suteiktais įgaliojimais Seimo nariai noriai šokdino vykdomąją valdžią, rašoma pirmadienio "Lietuvos žiniose".
Per ketverius besibaigiančios kadencijos metus Seime buvo sudaryta 15 laikinųjų tyrimo komisijų ir 82 darbo grupės.
Premjerui, ministrams ir kitų žinybų vadovams parlamentarai raštu pateikė 170 paklausimų (iki liepos pabaigos), Vyriausybei ir jai pavaldžioms institucijoms suformulavo 250 pavedimų. Kas savaitę Vyriausybė in corpore ar atskiri ministrai atsakinėdavo į parlamentarų klausimus plenariniuose posėdžiuose. O kur dar nuolatiniai ministerijų vadovų kvietimai į frakcijas „ant kilimėlio“! Ir tai toli gražu ne viskas, kas telpa į parlamentinės kontrolės sąvoką. Seimo pirmininkas Česlovas Juršėnas teigė, kad dabartinis parlamentas šia savo teise naudojosi kur kas aktyviau nei ankstesni Seimai, kurių veiklos metu parlamentinės kontrolės praktika ir įgūdžiai tik formavosi.
Interpeliacijų pragaras
„Be jokių abejonių, šis Seimas buvo apėmęs kur kas platesnį parlamentinės kontrolės barą. Vykdomajai valdžiai visuomet reikėjo būti pasiruošusiai ateiti atsiskaityti ar pasiaiškinti. Kitaip sakant, kontroliuojanti parlamento ranka visą laiką buvo ant vykdomosios valdžios pulso“, - sakė Č.Juršėnas.
Tiksliau sakant, ne tik ant pulso, bet ir ant „gerklės“. Seimo nariai mielai rinkosi vieną populiariausių parlamentinės kontrolės formų interpeliaciją vykdomosios valdžios atstovams. Šios kadencijos Seime išmėginimą tokia procedūra teko patirti šešiems Vyriausybės atstovams - penkiems ministrams ir premjerui Gediminui Kirkilui. Dviem ministrams (dabar jau buvusiems) - Arūnui Kundrotui ir Romai Žakaitienei - interpeliacija buvo pareikšta du kartus. Visais atvejais finalas buvo vienodas - pareigūnai liko savo postuose.
Keturis kartus per šią kadenciją buvo atliktas parlamento vadovybės „auditas“. Nepasitikėjimas buvo skelbiamas trims jos atstovams. Po vienos tokių procedūrų Seimo pirmininko kėdės 2006-ųjų balandį neteko socialliberalų lyderis Artūras Paulauskas. Jo vietą užėmęs tuometinis Pilietinės demokratijos partijos lyderis Viktoras Muntianas nepasitikėjimo procedūrą ištvėrė du kartus (tačiau iš posto pasitraukė dėl kitų priežasčių). Seimo vicepirmininkas konservatorius Andrius Kubilius šių metų kovą iš nepasitikėjimo balos išlipo sausas.
Griežčiausios nepasitikėjimo formos - apkaltos šįkart buvo išvengta. Šios kadencijos Seime, pasinaudojus britų parlamento patirtimi, buvo įsteigtas Audito komitetas (2004-ųjų gruodį). Svarbiausias jo uždavinys - akylai prižiūrėti, ar racionaliai naudojamas valstybės turtas ir lėšos.
Paklausimų sumažėjo
Palyginti su praėjusia kadencija, dabartiniai Seimo nariai kur kas mažiau eksploatavo laiškų rašymo žanrą. Per ketverius metus premjerui, ministrui ir kitų žinybų pareigūnams raštu buvo pateikti 168 paklausimai, 2000-2004 metais - net 360. Be tuometinių aktualijų, parlamentarams, pavyzdžiui, rūpėjo kinų diasporos Lietuvoje, stomatologės Renatos Smailytės, agresyvių šunų veislių, lytinių nusikaltimų, diplomatų piktnaudžiavimo tarnyba reikalai.
Pagrindiniai paklausimų autoriai šiame Seime buvo kelias frakcijas pakeitę Henrikas Žukauskas ir Vidmantas Žiemelis, socialdemokratė Violeta Boreikienė, konservatoriai Audronius Ažubalis ir Saulius Pečeliūnas, „tvarkietis“ Egidijus Klumbys. Laiškus, reikalaudami atsakymo, premjerui, taip pat dažniausiai užsienio, vidaus reikalų, aplinkos, susisiekimo, sveikatos apsaugos ministrams bei Valstybės saugumo departamento ir Specialiųjų tyrimų tarnybos vadovams daugiausia rašė opozicijos atstovai. Be įvairių spaudoje paskelbtų kritinių publikacijų, kurias paaiškinti buvo prašoma Vyriausybės narių, parlamentarus domino padangų gamyklos, kaimo vietovių saugumo, dujotiekio „Amber“, Lietuvoje sudužusio rusų lėktuvo „Su-27“, žuvų dusimo Šilutės rajone, tuometinio vidaus reikalų ministro Raimundo Šukio kelionės į Maskvą peripetijos. Jau 2006-ųjų pradžioje keli Seimo nariai atkreipė dėmesį į nelegalių statybų Kuršių nerijoje problemas.
Komisijų gausa
Nemažai darbo turėjo ir 15 Seimo laikinųjų tyrimo komisijų, kurias parlamentarai gana aktyviai „kepė“ kadencijos pradžioje. Kai kurios jų sprendė įvairių Seimo narių nusižengimų ir teisėsaugos institucijų prašymų leisti patraukti juos baudžiamojon atsakomybėn klausimus (buvusio Seimo pirmininko V.Muntiano, parlamentarų Gintauto Mikolaičio ir Jono Ramono istorijos).
Viena komisija tyrė prieštaringai vertinamą kai kurių Seimo narių praeitį. Jos akiratyje buvo Seimo vicepirmininko Alfredo Pekeliūno, tuometinio VSD generalinio direktoriaus Arvydo Pociaus ir užsienio reikalų ministro Antano Valionio buvimo SSRS valstybės saugumo komiteto rezervo sąrašuose aplinkybės.
Seimo komisijos domėjosi koncerno EBSW veikla, „Alitos“ įmonės privatizavimu, statybomis prestižiniame Turniškių rajone. Net kelios komisijos plušėjo aiškindamosi Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho privačius interesus, taip pat galimą korupciją Vilniaus miesto savivaldybėje.
Tyrimo komisijos aiškinosi savanorio Juro Abromavičiaus žūties aplinkybes ir teisėjos Onos Laurišienės veiksmus, paskatinusius teisėsaugą prašyti leidimo patraukti ją baudžiamojon atsakomybėn.
Komisijų kūrimo entuziazmą kiek apmalšino Konstitucinio Teismo išaiškinimas dėl tokių komisijų veiklos. Esą jos negali atlikti teisėsaugos institucijoms priskirtų funkcijų.
Garsiausias tyrimas
Vienas garsiausių (ir ne tik šios kadencijos Seime) parlamentinių tyrimų, dėl kurio aistros nerimsta iki šiol, - Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atlikta Valstybės saugumo departamento (VSD) veiklos analizė. Tyrimas buvo inicijuotas po to, kai 2006 metų rugpjūtį Baltarusijoje, Breste, neaiškiomis aplinkybėmis žuvo VSD pareigūnas Vytautas Pociūnas. Iš viso per parlamentinį tyrimą NSGK surinko apie 1500 puslapių medžiagos. Didelę jos dalį sudaro buvusių ir esamų VSD darbuotojų liudijimai apie buvusius ir atliekamus tyrimus, departamento vadovybės elgesį, verslo ir politikų grupių įtaką departamento darbui. Panaikinus slaptumo žymą viešai buvo paskelbta tik nedidelė dalis komiteto surinktos medžiagos apie galimą aukštų valstybės pareigūnų, politikų ir verslo grupių įtaką valstybės gyvenimui. NSGK išvadose suabejota, ar VSD generalinis direktorius Arvydas Pocius toliau gali eiti šias pareigas (2007-ųjų kovą Seimas patenkino jo atsistatydinimo prašymą).
VSD generalinis direktorius Povilas Malakauskas neseniai kreipėsi į Seimo pirmininką, prašydamas departamentui atiduoti visą per parlamentinį tyrimą sukauptą informaciją apie Saugumo departamentą.
Parlamento vadovo nuomone, duoti ar ne medžiagą VSD, turi nuspręsti NSGK.
Raimonda Ramelienė
