Lina Dranseikaitė
Panevėžio apskrities gyventojai pagal skundų kiekį nusileidžia tik sostinės gyventojams. Visuomenėje vyrauja stereotipas, kad dailiosios lyties atstovės daug dažniau patiria diskriminaciją visose gyvenimo srityse, tačiau Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos duomenys rodo, kad 7 atvejais iš dešimties dėl pažeidžiamų teisių skundžiasi vyrai.
Skundai muša rekordus
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovo Valdo Dambravos teigimu, 2013 -ieji metai buvo rekordiniai, mat gauta daugiausia skundų per visą tarnybos veiklą. Daugiau kaip pusę jų sudarė skundai dėl socialinės padėties. Tam daugiausia įtakos turėjo statutinių pareigūnų noras susigrąžinti nesumokėtas pensijas. Nemažai skundų dėl diskriminacijos sulaukiama iš įkalinimo įstaigų. Kaip žinoma, beveik 96 proc. visų įkalintųjų – vyrai.
Būtent stiprioji lytis daug dažniau skundžiasi dėl darbo skelbimų, kuriuose rašoma, kad ieškoma administratorės, sekretorės, valytojos, siuvėjos – aiškiai nurodoma, kad pretenduoti į siūlomą darbo vietą gali tik dailioji lytis.
Būna ir tokių atvejų, kai vyrai skundžia reklamą, kurioje žeminama ar niekinama moteris. „Čia ne naujiena. Jau penkerius metus vyrų skundų sulaukiame gerokai daugiau. Vyrai jau seniai suprato, kad Lygių galimybių įstatymas jiems yra naudingesnis nei moterims. Tos žinios labai praverčia ir svetur darbo ieškantiesiems. Mat realybė tokia, kad emigrantams už tą patį darbą mokama mažiau nei vietiniams“, – „Panevėžio balsui“ teigė V. Dambrava.
Atotrūkis tarp didmiesčių ir regionų
Jau keletą metų stebima tendencija, kad už savo teises aktyviau kovoja didmiesčių gyventojai. Vien Vilniaus gyventojų skundai sudaro daugiau kaip pusę visų skundų. Antri pagal aktyvumą – Panevėžio apskrities gyventojai, nedaug nuo jų atsilieka kauniečiai ir telšiškiai.
„Didmiesčių gyventojai aršiau kovoja už savo teises, nes čia didesnis darbų pasirinkimas. Net jeigu ir bus pateiktas anoniminis skundas, maža tikimybė, kad bus išsiaiškintas skundo autorius. O jeigu žmogus iš mažo miestelio ar regiono, nesunku išsiaiškinti, kas jį parašė. Didmiesčiuose žmonės laisvesni, labiau išprusę, disciplinuoti. Kita vertus, ir patys darbdaviai didmiesčiuose supranta, kad jų įmonė ar bendrovė nėra jokia kunigaikštystė, kurioje galima daryti ką nori ir kaip nori“, – pastebi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos atstovas.
Jo teigimu, atotrūkis tarp did-miesčių ir regionų nedžiugina, mat didmiesčiuose gyvena tik trečdalis žmonių, bet didmiesčių gyventojai yra daugiau kaip 90 proc. skundų autoriai. Tokia situacija iš dalies susiklostė ir todėl, kad Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba įsikūrusi Vilniuje, o filialų ar atstovybių kituose miestuose nėra. Siekiama, kad savivaldybėse būtų nors vienas žmogus, gebantis konsultuoti, ką reikia daryti patyrus diskriminaciją, aiškinti, kaip ją atskirti, kur kreiptis, padėti užpildyti skundo formą.
„Įdomiausia, kad tokį darbuotoją turime tik Vilniaus savivaldybėje. Nežinau, kodėl kitos savivaldybės į mūsų pasiūlymą nesureagavo, gal manoma, kad tai tik didmiesčių problema, Briuselio ar Europos“, – kiek keistu požiūriu stebisi V. Dambrava.
Statistika keičiasi
Deja, diskriminacijos kaip problemos dažnai nevertina ir patys gyventojai. Dažnai mažuose miesteliuose gyventojai, paklausti, ar kada yra susidūrę su diskriminacija, tik papurto galvą, tačiau po paskaitos jų nuomonė pasikeičia radikaliai. V. Dambravos teigimu, taip yra todėl, kad daugeliui atrodo normalu, kad už tą patį darbą moterys gauna mažesnį atlyginimą nei vyrai, kad neįgalieji negali patekti į visas įstaigas, kad nereikia slėpti savo religinių pažiūrų ar seksualinės orientacijos.
„Visame pasaulyje yra ginčijamasi, kada geriau veikia Lygių galimybių tarnyba – ar kai skundų nėra, ar kai jų yra daug. Mūsų kolegos iš Airijos sako, kad kai skundų nėra visai, tarnyba veikia gerai. Tačiau Lietuvoje šis rodiklis galėtų būti taikomas tik po gerų trijų dešimtmečių. Mūsų visuomenė dar turi išlaisvėti, išmokti ginti savo teises“, – mano V. Dambrava.
Palyginti su kitomis Europos valstybėmis, ten daugiau skundų sulaukiama dėl rasės, tautybės, etniškumo. Lietuvoje tokių skundų dar mažuma, tačiau keičiantis migracijos procesams ilgainiui ir pas mus turėtų pasikeisti skundų statistika.
Nors Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos sprendimai yra daugiau rekomendacinio pobūdžio, tik labai nedidelė dalis darbdavių ar įstaigų neatsižvelgia į šias rekomendacijas. Atvirkščiai, stebima gana džiuginanti tendencija, kad didžiosios verslo įmonės iš anksto konsultuojasi, ar nebus pažeistos lygios galimybės. „Ypač didelės verslo įmonės ar organizacijos jautriai reaguoja į partnerius ir klientus. Juk jeigu kokiame prekybos centre pasirodytų reklama, įžeidžianti moteris, jos apsisuktų ir nueitų į kitą prekybos centrą“, – teigė V. Dambrava.
Daugiau žino savo teises
Nors skundų kasmet tik daugėja, tik labai maža dalis jų būna nepagrįsti. Dažniausiai žmonės į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą kreipiasi tada, kai patiems nepavyksta rasti teisybės ir apginti savo teises. Kaip pastebi Lygių galimybių kontrolieriaus įstaigos atstovas, kiekvienas atvejis skaudžiai paliečia kiekvieną besikreipiantįjį. Pavyzdžiui, žmogus iš darbo atleidžiamas dėl savo negalios arba pabloginamos darbo sąlygos moterims tik todėl, kad jos laukiasi kūdikio ar turi mažų vaikų. Neretas atvejis – kai sunkiomis genetinėmis ligomis sergantiems vaikams nekompensuojami reikalingi vaistai.
„Visi diskriminacijos atvejai tradiciniai ir gana skaudūs. Nuo to, kad vaikų turinčios moterys negali siekti karjeros, kad gyvybės draudimu nedraudžiami vyresni kaip 75 metų žmonės, iki paprastų darbo skelbimų, kuriuose nurodoma, kad pageidaujama tik tam tikros lyties ir amžiaus pretendento. Būna, kad tai pasakoma netiesiogiai – duodama suprasti tarp eilučių, neva darbo vieta jau užimta“, – pasakojo V. Dambrava. Darbo skelbimuose dažnai nurodoma, kad pageidaujama patrauklios išvaizdos darbuotojo. Nors išvaizda dar nėra diskriminacijos pagrindas, tačiau Seimui jau pateikta įstatymo projekto pataisa, kad išvaizda ir gyvenamoji vieta taip pat būtų laikomi diskriminacijos pagrindu.
Pasitaikė ne vienas atvejis, kai tos pačios įmonės draudimo filiale Vilniuje už to paties automobilio draudimą reikia mokėti vienokią sumą, o Radviliškyje – jau kitokią. Arba į darbą žmogų atsisakė priimti dėl jo plaukų spalvos ar apkūnumo.
„Lygių galimybių įstatymas yra nuolat tobulintinas, kaip gyvas organizmas. Statistika rodo, kad skundų yra penkis kartus daugiau, tačiau žmonės vis dar dėl vienokių ar kitokių priežasčių bijo skųstis, nors diskriminacija akivaizdi. Tačiau visuomenė po truputį laisvėja, daugiau apsišvietusi ir žinanti savo teises. Džiugu, kad po truputį daugėja ir darbdavių, suprantančių, kad jeigu nediskriminuos savo darbuotojų, jie geriau dirbs ir vertins savo darbdavį. O nuo to geriau bus abiem pusėms. Aišku, dar reikės ne vieno dešimtmečio, kad tokių darbdavių būtų dauguma“, – pastebi V. Dambrava.
