Vaiva fotografei Akvilei Razauskienei jautriai ir atvirai papasakojo savo išgyvenimus apie gedulą, apie žmonių dvejones, ar po vyro mirties 9 vaikus – Barborą, Miglę, Agotą, Austėją, Aurimą, Liepą, Rapolą, Joną ir Saulę – ji grąžins, apie mažiausios, kaip ji vadina, lepūnėlės Saulės – vaizduotės žaidimus ir pasimatymus su tėčiu, apie dėl karantino neišsipildžiusias svajones, nuotolinį vaikų mokymąsi namie ir didžiausius jų norus.
Vaiva pasakoja, kad jos vyras Povilas susirgo prieš naujus metus, todėl šeima didelių planų neturėjo ir troško tik vieno – surasti priežastį, kas susargdino vyrą. Viltis rasti priežastį ruseno, o kartu su ja ir tikėjimas, kad vyrui pavyks išsikapstyti. Deja, šis noras neišsipildė ir Povilas mirė vasario mėnesį, prieš prasidedant karantinui.
„Iš tikrųjų mums didesnis stresas ta netektis, tai buvo toks svaresnis dalykas negu tas karantinas. Jau karantiną tai kažkaip... Pirmas kelias savaites tai buvo baisus stresas, nes visiems ten jiems reikia prisijungti, mes dar ir kompiuterių tiek neturėjome, kad būtų kiekvienam atskirai prijungti... <...> pradinukų daugiausia pas mus, tai sunku jiems patiems.
Dar pora vaikų turi raidos sutrikimą, tai reikia šalia būti ir padėti jiems, bent jau ten visur sudalyvauti ir prisijungti. Paskui tuos darbus turi nufotografuot nusiųsti mokytojai – mokytoja atrašo... Kai tų vaikų kalnas, tai man buvo iššūkis didelis“, – pasakoja Vaiva.
Moteris sako, kad toks nuotolinis mokymasis tiko ir patiko ne visiems vaikams. Su Barbora teko ir pasipykti, nes ši nenorėjo ruošti namų darbų, jos dėmesys nuolat nukrypdavo į kažką įdomesnio. Tačiau daugiau bėdų nekilo – vyresnės dukros paruošusios savo užduotis, jas atlikti padėdavo ir jaunesniems vaikams.
Gyventi kaime per karantiną – geriau
Pati Vaiva šiuo laikotarpiu irgi dirbo iš namų. Suderinti vaikų mokymąsi namuose, visus namų ūkio darbus ir savo nuotolinį darbą, moteriai tapo tikru iššūkiu.
„Tą savo nuotolinį darbą gali daryti ir ten vakare vėlai, ar ten naktį, ar nemiga kai kankina, laike esi laisvesnis, bet vis tiek turi atlikti. Reikia labai viską susiplanuoti. Šiaip atvažiuoja sūnus su mumis dabar gyventi, ir atvažiuoja dukra, kuri man padeda, tai bent jau maisto jinai čia pasirūpina tuo metu ar vaikams padeda kitiems, tai šiek tiek lengviau“, – šypteli ji.
Moteris sako, kad per karantiną teko ir mokytojų skambučių dėl neatliktų vaikų namų darbų susilaukti, tačiau Vaiva sako, kad apkrauti vaikų visomis užduotimis nesinori – geriau jie tuo metu pasidžiaugs galimybe pabūti lauke.
„Mokytojai skambina ir šeštadienį, ir sekmadienį. Sako, kad Morta siuvinėjimo nepadarė, tai tada sėdime, siuvinėjame mes čia su ja visą savaitgalį. Žodžiu, va taip visaip. Trys vyriausios dar lanko menų mokyklą, tai dar atsiunčia ir iš ten užduotis, tai jau mes ten irgi turime skolą su ta menų mokykla.
Kažkaip negaliu aš apkrauti vaikų, kad jie visą dieną iš tikrųjų darytų tik tas pamokas, kažkaip norisi, kad jie turbūt ir išeitų ir į kiemą... Mes tai čia labai gerai, tame kaime gyvename, turbūt ir nejaučiame to, kai žmonės negali išeiti su vaikai į kiemą. Pas mus buvo atviras toks gyvenimas – čia gamta, čia laukas, čia dviračiai, tai taip ir liko, tai niekas mums ypatingai nepasikeitė, gal tik tai ribojame šiek tiek svečių skaičių ar kažkokius aplankymus, išvažiavimus“, – pasakoja moteris.
Jauniausios dukros pasimatymai su tėčiu
Per mokinių pavasario atostogas, Vaiva tikėjosi įgyvendinti savo seną svajonę – nuskristi į Paryžių. Į kompaniją turėjo pasiimti vyriausias mergaites, tačiau karantinas galutinai sužlugdė viltį šiemet pamatyti Prancūzijos sostinę.
„Aš tą svajonę puoselėjau nežinau kiek laiko. Ir galvojau, jau šiemet, tai tikrai jau visos galimybės ... Na ir vat, kai prasidėjo viskas, tai taip ir ... Kai vasario mėnesį vyras numirė, galvojome gal tikrai vis tiek mes čia skrisime į tą Paryžių, jau kaip bebūtų... Nu vat prasidėjo karantinas ir baigėsi, teko palaidoti...“, – pasakoja ji.
Moteris pasakoja, kad mažieji vaikai buvo ypatingai prisirišę prie vyro. Jie buvo lepūnėliai, o ypač mažoji Saulė. Povilo mirtis jai ir buvo skaudžiausia.
„Jai kaip vaikui turbūt buvo net ir sunku suvokti. Ir kad ji, na nežinau, visai ten blogai nepasijustų, tai ji susigalvojo tokį sau būdą – ji sako: „aš einu susitikti su tėčiu“. Ir ji eina į tą susitikimą, kaip į suplanuotą šventę. Sakau: „Tai kaip tu čia su juo susitiksi“, o ji sako: „Aš vaizduotėje su juo susitinku“.
Po to ji man pasakoja ką jie daro, kad važinėja kažkokiais arkliais. Arba kažkada, mes rytais su lazdomis vaikštome, mankštinamės, tai ji sako: „Tu, nebijok, jis eina šalia su mumis, viskas su juo gerai ir jam ten labai gerai sekasi, jis ten dirba, senukus vežioja“. Ji prisifantazuoja, bet jai taip, matyt, lengviau yra. Mes iš tikrųjų jai ir sakėme, kad tėtis niekur nedingo, jis vis tiek yra šalia tavęs, tik tai tu jo nematai. Tai ji va taip tą ir priima“, – pasakoja moteris.
Vaikai – stiprybės šaltinis
Per Povilo laidotuves susirinkę žmonės ėmė klausinėti Vaivos, kada grąžins vaikus. Išgirdusi tokius klausimus moteris liko be žado – neturėjo net mažiausios minties tai padaryti.
„Jie jau kaip mūsų vaikai – kaip mano šeima. Man tai stiprybė yra, kad aš į juos galiu pasiremti, o ne lieku viena. Nes mūsų vaikai, kad ir suaugę, bet jie jau gyvena atskirai, savo turi gyvenimus. Kažkur skaičiau, kad nereikia laukti, kad baigtųsi griaustinis, o nutarkim – išmokti šokti lietuje, arba nežinau, kažkur skaityti knygą, pasislėpus. Ta prasme, laukti nereikia nieko.
Tai geriau kažkuo užsiimti. Aš mėgstu džiazuoti. Kažkoks impulsas kyla ir einame, kažką darome. Praeina tas impulsas, gal ramiai pasėdime, tai vėl kažką darome. Mes iš tikrųjų labai daug ką darome – išsidažėme terasą, pradėjome daryti alpinariumą, kažkokį piešinį virtuvėje pradėjome, na žodžiu, kažkokius kūrybinius darbelius ir jie mato, kad va čia yra kažkokia mintis, kad gal ir įsikvepia tada jie, nereikia jų spausti, jie patys ima ir daro“, – apie kasdienybę pasakoja Vaiva.
Ji sako, kad labiau socialūs, komunikuojantys, bendraujantys vaikai yra tie, kurie gavo daugiau meilės, rūpesčio. Kurie tiesiog augo šalia.
„O tie, kurie, šiek tiek traumuoti, kurie vėliau atėjo į mūsų šeimą ir gyveno globos namuose, tai tiems iš tikrųjų sunkiau. Ir mums priimti juos buvo sunkiau, nes jie jau turi kažkokią patirtį ir dalies tos patirties mes nežinome. Tada eina adaptacinis ilgas laikotarpis, kol pripranti prie to žmogaus“, – sako moteris.
