Valstybės turto privatizavimas visoje buvusios Sovietų Sąjungos bei jos okupuotų Vidurio Europos valstybių teritorijoje neapsiėjo be garsių valstybės turto išvogimo arba „prichvatizavimo“ skandalų ir visą šį procesą lydėjusio gana keisto šių skandalų teisinio įvertinimo.
Lietuvoje irgi būta bandymų aiškintis valstybės turto išvogimo atvejus, privatizuojant „Alitą“, garsųjį „Draugystės“ viešbutį, žemes paežerėse ir kituose prestižinėse vietose (garsioji „žemgrobių“ byla), bet visi šie kaltinimai teisminės valdžios buvo atmesti, kaip nepagrįsti arba byloms užbaigti ir teisme priimti deramus sprendimus pritrūko pakankamai ir reikiamų įrodymų.
Bene didžiausias politinis šurmulys Lietuvoje buvo sukeltas garsiojoje „žemgrobių“ byloje, kurioje buvo daugiau ar mažiau paviešinti po keletą ar net keliolika žemės sklypų pusvelčiui arba visai už dyką paežerėse, paupiuose, aplink didžiuosius miestus įsigiję valdininkai, teisėsaugos pareigūnai, turtingi verslininkai ir kiti senosios sovietinės nomenklatūros atstovai bei jų įpročius perėmę ir prie jų pritapę „naujieji lietuviai“.
Išvengę teisminių procesų, didelė dauguma iš jų šiandien yra klestintys milijonieriai, susikrovę kapitalus, pardavinėdami tas jiems ar jų tėvams niekada nepriklausiusias žemes arba vis dar laukdami tinkamos progos jas dar brangiau nei šiandien jas galima parduoti.
Prichvatizavus valstybines įmones bei žemės sklypus prestižinėse vietose, kurias pardavinėjant galima greitai ir daug uždirbti, atėjo eilė ir dar išlikusiai neprichvatizuotai žemės ūkio paskirties žemei. Šiuo metu mūsų valdžia ruošiasi pusvelčiui išsidalinti ir sau artimiems žmonėms padalinti žemės ūkio paskirties žemės sklypus, kuriuos disponuojant nuosavybės teise galima ne taip greitai ir ne tiek daug pasipelnyti, kaip prichvatizavus paežeres, priemiesčius ar paupes, bet turėti nemažos naudos kiek tolimesnės ateities perspektyvoje, žinant, kad jų kaina šiuo metu yra nuo kelių iki keliasdešimt kartų mažesnė nei analogiškos žemės kaina Europos Sąjungos valstybėse senbuvėse ir kad šios kainos netolimoje ateityje neišvengiamai turės padidėti Lietuvoje bei suvienodėti dėl ES bendrosios žemės ūkio politikos.
Principingą poziciją šiuo klausimu išsakė Lietuvos Specialiųjų tyrimų tarnybos atstovai ne kartą perspėję apie galimus valstybės turto nesąžiningo pasisavinimo pavojus, pradėjus šiuo metu pusvelčiui pardavinėti žemės ūkio paskirties žemę.
Deja, to net girdėti nenori valdančiųjų partijų vadovai ir šiuo paskutiniu Lietuvos turto prichvatizavimo etapu itin suinteresuota Žemės ūkio ministerijos vadovybė, įrodinėdama, kad sėkminga žemės ūkio veikla gali būti vykdoma tik nuosavybės teise ūkininkams priklausančioje žemėje.
Labai keistai atrodo, kad nei pati žemės ūkio ministrė, nei vienas šios ministerijos valdininkas nei kartą nei per televiziją, nei per radiją ar kitas masinės informacijos priemones neinformavo iki šiol ir panašu nenori informuoti Lietuvos visuomenę, kad labai sėkminga žemės ūkio veikla gali būti plėtojama ir ne nuosavybės teise priklausančioje, bet ir nuomojamoje ūkininkų žemėje. Ir visa tai visiškai nesunku būtų padaryti pateikiant gyvus pavyzdžius iš tokių klestinčio žemės ūkio Europos Sąjungos valstybių narių, kaip Belgija, Prancūzija, Vokietija kuriose nuomojama žemės ūkio paskirties žemė viršija 60 proc. visos žemės ūkio paskirties žemės ploto. Nurodant, kad nuo pastarųjų valstybių pagal nuomojamą žemę nedaug teatsilieka Liuksemburgo, Didžiosios Britanijos ir pagaliau Olandijos fermeriai. O juk pastaroji valstybė visame pasaulyje yra traktuojama, kaip šiuolaikiško modernaus žemės ūkio valstybės etalonas.
Kodėl Lietuvos valstybė negalėtų nuomoti žemę savo ūkininkams, bent iki to laikotarpio, kol bus visiškai baigta gražinti žemė teisėtiems jos savininkams? Kodėl Lietuvoje nenorima ūkininkauti taip, kaip Olandijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir kitose modernaus šiuolaikiško žemės ūkio verslo valstybėse?
Kažkodėl gerokai išsiskiriame Europoje ir sudarydami galimybes įsigyti nuosavybėn nepamatuotai didelius žemės ūkio paskirties žemės plotus, kuriais tikrai nesiekiame sudaryti sąlygas šiuolaikiško europinio fermerio ūkio susiformavimui. Lietuvos žemės nuosavybės teisė, keistu sutapimu talkinant Konstituciniam Teismui, sudarė galimybes disponuoti nepamatuotai dideliais žemės plotais, net iki 500 hektarų, kai visų ES senbuvių valstybių vidutinis ūkio dydis nesiekia 20 ha ir svyruoja nuo nepilnų 5 ha Graikijoje iki 70 ha Didžiojoje Britanijoje, o toje pačioje pavyzdingoje Olandijoje nesiekia net 20 ha.
Daugelio ES valstybių teisė (Danijos, Prancūzijos, Vengrijos ir kt.) apriboja žymiai mažesnius žemės ūkio paskirties žemės nuosavybės plotų limitus nei Lietuvoje šiuo metu. Ir visa tai Lietuvoje vyksta tuo metu, kai dar nėra pilnai atstatyta žemės nuosavybės teisė, kai daugeliui žemes neatgavusių ir valdžios nuskriaustų žmonių būsime priversti kompensuoti šią netektį visi mes mokesčių mokėtojai.
Akivaizdu, kad Lietuvos žemės ūkis plėtojamas ne Olandijos ar kitos Europos valstybės pavyzdžiu, bet Lotynų Amerikos tipo latifundinės nuosavybės kryptimi su labai turtingais savininkais visuomenėje iš vienos pusės ir su daugybe bežemių samdomų žemės ūkio ir miško darbininkų iš kitos pusės. Ir visa tai daroma su Lietuvos valstybės pagalba arba su mūsų visų pagalba, suteikiant galimybes lengvatinėmis sąlygomis įsigyti žemės ūkio paskirties valstybei priklausančią žemę.
Tai patvirtina ir tas faktas, kad Lietuvos teisinė sistema nenumato jokių privataus miško nuosavybės limitų ir pagal Lietuvos Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikiamus statistikos duomenis jau yra tokių privačių miškų valdų, kurios gerokai viršija 2 000 ha. Egzistuoja ne vien teorinės prielaidos, kad Lietuvos privatūs miškai gali tapti keleto ar netgi vieno labai turtingo miškų savininko nuosavybe, o tas savininkas gali disponuoti ne itin Lietuvos valstybingumą siekiančių įtvirtinti užsienio valstybių kapitalo ištekliais.
Ir visa tai vyksta neprieštaraujant nei vienai iš visų keturių Lietuvos valdžių, pritariant šiuo metu valdančiosioms partijoms, tam tikslui sėkmingai panaudojant jau gerai praktikoje išbandytus valstybės turto prichvatizavimo mechanizmus, visišką nebaudžiamumą už tai, nepaisant Specialiųjų tyrimų tarnybos perspėjimų dėl galimų šio proceso pasekmių Lietuvos valstybei bei jos mokesčių mokėtojams.
