Politologo Kęstučio Girniaus paviešintas „bendravimas“ su Valstybės saugumo departamento pareigūnais išsirutuliojo į nemenką skandalą.
Žiniasklaidoje kilo VSD veiklos svarstymų banga, visuomeninė televizija net suruošė politologui atkirtį, VSD vadovas Povilas Malakauskas aiškinosi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete, kurio pirmininkas Arvydas Anušauskas žiniasklaidos atstovams išdėstė ir savo samprotavimus, parėmęs juos vėlesne publikacija „Slapta neslapta“ internetiniame dienraštyje bernardinai.lt. Kreiptasi net į Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų – prašyta patvirtinti ar paneigti gandus, esą klausomasi žurnalistų pokalbių, o jų išklotinės gabenamos į prezidentūrą.
Daugėjant nestabilumo ir įvairių grėsmių, žmones, o ypač aukštuosius valstybės pareigūnus, nėra sunku įtikinti, kad mūsų šauniosios specialiosios tarnybos turi imtis prevencinių priemonių, kurių svarbiausia – sekti visus „įtartinus“ šalies piliečius. Kas tie įtartinieji – valstybinė paslaptis. Būtina pasitikėti valstybės specialiosiomis tarnybomis, kurios žino, kur ieškoti įtartinųjų ir kaip juos atpažinti. Piliečiams aišku – jei nesiklausysi pokalbių, tai nieko ir nesužinosi. Tokią samprotavimų logiką nesunku išlukštenti iš politikų pasisakymų, įvairių VSD viešąsias akcijas ginančių bei iš K. Girniaus besišaipančių žurnalistų kalbų. Žmonės nori saugumo, o VSD yra pasiruošęs tą saugumą teikti. Savomis techninėmis bei manipuliacinėmis priemonėmis, kurios stiprina šalį valdančio „būrelio“ galią.
Ypač geros sąlygos manipuliuoti politikų ir žiniasklaidos požiūriais randasi tada, kai nesama jokių būdų, kuriais parlamentas bei visuomenė galėtų patikrinti, kaip specialiosios tarnybos atrenka ir pateikia „grėsmes“, kokiais įnagiais ruošiasi su tomis grėsmėmis tvarkytis ir kaip jų veikloje saugomos bei ginamos žmogaus teisės. Visuomenei nebūtina žinoti vadinamųjų valstybės paslapčių, tačiau ji turi būti tikra, jog specialiosios tarnybos nepažeidinėja žmogaus teisių, nesikiša į politiką ir turi sukaupusios reikiamą analitinę galią dabartinėms bei iškylančioms grėsmėms vertinti. Vakarų šalių specialiosios tarnybos kasmet politikams ir visuomenei pateikia savo ataskaitas bei tam tikrus galimų grėsmių bei įvykių raidų scenarijus. Tų šalių politikai specialiosioms tarnyboms kelia konkrečius uždavinius ir veiksmingai prižiūri, kad nebūtų kuriami nereikalingi slaptumo šydai, o ypač – kad būtų paisoma žmogaus teisių.
Rašydamas šiuo žodžius suvokiu, jog kartojuosi – apie būtinumą demokratinti valstybės gyvenimą ir specialiųjų tarnybų įstaigas esu nesyk rašęs ir kalbėjęs. Tačiau A. Anušausko išsakyti samprotavimai verčia grįžti prie tos temos. Juolab kad mūsų politikai, politikos apžvalgininkai bei žurnalistai, kritiškai vertinantys VSD viešųjų ryšių akcijas, kurių kvintesencija buvo šios tarnybos surengta nužudyto a. a. Vytauto Pociūno šmeižimo kampanija ir priešinimasis jo žūties aplinkybių tyrimui, vis dėlto neiškelia būtinumo demokratizuoti VSD veiklą, įtvirtinant piliečių teisę žinoti, kokius duomenis apie juos ta tarnyba sukaupusi laiko, o prireikus – ginčyti duomenų teisingumą teisme.
Kol kas nėra atkreiptas dėmesys į vieną svarbią Seimo ir VSD bendravimo aplinkybę, kuri teikia VSD galimybę veikti parlamentarų darbą ir manipuliuoti jų nuomone. Kokia ta aplinkybė? VSD suteikta teisė leisti ar neleisti išrinktiems parlamentarams dirbti su slaptais dokumentais. Mano galva, tokia teisė prieštarauja Konstitucijai, nes tam tikroje parlamentinės veiklos srityje riboja parlamentarų galimybes. VSD teikia ar neteikia leidimus aukščiausiai rinktai valdžios institucijai, vadinasi, yra aukščiau Seimo. Demokratinėje valstybėje to neturėtų būti.
Girdžiu pasipiktinusių skaitytojų balsus – kaip galima prie valstybės paslapčių prileisti nepatikrintus žmones? Demokratinėje valstybėje renkant aukščiausią valdžią didįjį patikrinimą atlieka priešrinkiminė kova, informacijos apie kandidatus skleidimas ir rinkimai. Visokią informaciją apie kandidatus galima skelbti prieš rinkimus, kad visuomenė žinotų, kuo galima pasitikėti ir kuo nevertėtų. O jau išrinktas Seimo narys yra, pasak Konstitucijos, „Tautos atstovas“, ir „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto“. Pasirodo, VSD gali, rūšiuodama išrinktuosius „Tautos atstovus“ į patikimus ir nepatikimus. Demokratija tik sustiprėtų, jei VSD ne leidimus išdavinėtų, vykdydama politikos strateguotojų valią, o savais būdais stiprintų parlamentinės veiklos aplinkos priežiūrą. Nemanau, kad Seime atsiras drįstančių svarstyti šį klausimą, tačiau parlamentarai galėtų pagalvoti bent jau apie tai, kad VSD argumentai neleisti kokiam nors išrinktam parlamentarui dirbti su slaptais dokumentais būtų svarstomi Seimo Valdyboje, o seimūnas dėl kai kurių pateiktų, jo manymu, klaidingų duomenų galėtų kreiptis ir į teismą.
Kitas VSD veiklos, o sykiu valstybės demokratizavimo bei žmogaus teisių įtvirtinimo žingsnis turėtų būti įstatymai, grindžiami amerikiečių „Privacy Act“ nuostatomis. 1974 metais priimtas ir prireikus papildomas federalinis „Privataus gyvenimo apsaugos įstatymas“ veiksmingai reguliuoja piliečių ir apie juos duomenis kaupiančių tarnybų santykius taip, kad pilietis visas iškylančias problemas gali spręsti teisme be jokių „valstybės paslaptimis“ ar įstaigų statutais grindžiamų išlygų. 1977 metais JAV Privataus gyvenimo apsaugos komisija, atsižvelgdama į sparčią elektroninių informacijos technologijų plėtrą, toliaregiškai įspėjo, jog nauji duomenų kaupimo būdai ir įvairėjantys duomenų poreikiai didina oficialaus piktnaudžiavimo sukaupta informacija pavojų ir daugina tokio piktnaudžiavimo galimybes.
Jei pilietis kreipiasi dėl apie jį sukauptų duomenų, jokia specialioji tarnyba negali paprasčiausiai atsirašyti, esą tie duomenys „sudaro valstybinę paslaptį“, tad nebus teikiami. Per 10 dienų tarnybos, į kurią kreipėsi pilietis, vadovas turi pateikti visus duomenis arba jų dalį, motyvuodamas, kodėl atsisakoma pateikti kitus duomenis. Klausėjui motyvas gali pasirodyti nepagrįstas, tad jis kreipiasi į teismą, kuris ir nagrinėja iškilusią problemą. Galimi skųsti ir slaptumo grifu pažymėti duomenys, o teismas aiškinasi, ar tarnyba nepiktnaudžiauja tuo grifu. Suprantama, tokie teismo procesai nėra atviri. Gavęs apie save surinktus duomenis, pilietis gali pareikalauti sunaikinti tuos, kurie, jo manymu, neatitinka tikrovės. Tarnybai atsisakius, ieškinys nešamas į teismą, kuris ir sprendžia, kiek pagrįstas yra piliečio reikalavimas ir tarnybos atsisakymas.
Tokio pobūdžio įstatymai atlieka daug svarbių funkcijų, laiduojančių demokratijos plėtrą, deramą parlamentinę specialiųjų tarnybų priežiūrą ir žmogaus teisių apsaugą. Pirmiausia jie aiškiai reglamentuoja duomenų apie piliečius kaupimą ir naudojimą (pavyzdžiui, duomenis apie piliečius kaupiančios tarnybos negali subendrinti duomenų apie asmenį, kitaip tariant, demokratinėje valstybėje neturi būti viską apie pilietį žinančios tarnybos), apriboja institucijų visagalybę, kurią jos palaiko savo nuožiūra taikomos „valstybės paslapties“ šydu, gina ne institucijas, o žmogaus teises ir laiduoja teismui jo esminę – demokratijos stuburo funkciją. Tad demokratinėje valstybėje jokia institucija ar tarnyba neturi teisės vienašališkai nuspręsti, kaip jai elgtis su piliečio prašymu parodyti apie jį sukauptus duomenis – atsakymai galimi apskųsti teisme.
Tiems mūsų parlamentarams, kuriems rūpi parlamentinė specialiųjų tarnybų priežiūra, patarčiau įsigilinti į minėtą amerikietiškąjį įstatymą. Gal tada viešai nebebūtų samprotaujama, esą istorija su K. Girniumi išsirutuliojo dėl to, kad pastarasis nesuvokiąs CŽV ir VSD veiklos skirtumų – mūsų tarnyba derinanti žvalgybos ir kontržvalgybos veiklą. Nejau manoma, kad nuo žvalgybos ir kontržvalgybos darbo derinimo priklauso valstybėje įgyvendinami demokratijos standartai ar požiūris į žmogaus teises? Tada nebebūtų prasmės kalbėti apie bendras demokratijos vertybes bei tarptautinių institucijų, ginančių žmogaus teises, darbą. Gal geriau nepūskime papildomos slaptumo, neretai ir valstybinių paistalų miglos, o labiau tvirtinkime parlamentinę specialiųjų tarnybų priežiūrą demokratinėse valstybėse išmėgintais būdais ir diekime bendrus vakarietiškos demokratijos principus.
