Parlamentiniam tyrimui dėl Valstybės saugumo departamento peripetijų artėjant prie pabaigos – gera VSD vadovo nuotaika. „Toks tyrimas bus naudingas“, – savo įsitikinimą žurnalistams pagarsino VSD generalinis direktorius Arvydas Pocius, penktadienį liudijęs įstaigos veiklos tyrimą atliekančiam Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui.
Čia jis – apie tyrimą to paties komiteto, kuris dar tik prieš kelias savaites šiam pareigūnui netiesiogiai pareiškė nepasitikėjimą, paraginęs prezidentą tyrimui trukdantį VSD vadovą, gąsdinusį parlamentarus „nesikasti“ per giliai, kad viešumon neišlįstų „įtakingų Seimo politikų pavardės“, nušalinti nuo pareigų.
Praėjusį savaitgalį NSGK atliekamu tyrimu A. Pocius jau džiaugėsi. Anot jo, komitetas „stengiasi įsigilinti į departamento specifiką“, ieško sprendimų dėl įstaigos „darbo pagerinimo“, „įstatyminės bazės plėtros“...
Jam antrino ir buvęs VSD vadovas Mečislovas Laurinkus, atvykęs liudyti komitetui net iš Ispanijos, nors dar neseniai tvirtino viešai nekomentuosiąs departamento veiklos, atseit, diplomato rangas – įpareigojąs...
Šįkart ambasadoriaus iš Madrido diplomatiniai skrupulai jau nebevaržė: „Aš manau, kad VSD situacija yra visiškai normali“, – žurnalistus tikino M. Laurinkus.
Dar daugiau. Nei laukdamas NSG komiteto išvadų, nei paisydamas konstitucinių prerogatyvų, klojo be užuolankų: Arvydas Pocius turėtų likti Valstybės saugumo departamento (VSD) generalinio direktoriaus poste.
Skirtingai – nuo ministro pirmininko Gedimino Kirkilo. Kiek anksčiau paklaustas apie A.Pociaus galimybes toliau vadovauti VSD po to, kai tyrimas bus baigtas, premjeras atsakė: „Aš nenoriu savo nuomonės šiuo atveju sakyti, nes bet kokia mano nuomonė būtų traktuojama kaip spaudimas Seimo komisijai. Ji turi padaryti išvadas.“
Buvusio VSD šefo, šiandieninio Lietuvos diplomatinio korpuso nario, tokia etika, žinoma, nesaisto.
Bet čia, matyt, ne vien etika. Antraip argi aukštas valstybės pareigas užėmę pareigūnai drįstų šaipytis iš parlamentarų ir pasakoti pasakas apie ufonautus, kaip tai nutiko po Albino Januškos liudijimo tam pačiam komitetui.
Normaliame pasaulyje parlamentinius tyrimus atliekančioms komisijoms liudijimus teikinys pareigūnai prisiekia. Jei paaiškėja melas – be išlygų traukiami baudžiamojon atsakomybėn.
Štai kodėl net JAV prezidentas B. Clintonas, kęsdamas didžiausią gėdą ir viešą pažeminimą, prieš TV kameras turėjo detaliai pasakoti, kaip sulaistė suknelę Baltųjų rūmų stažuotojai intymiu skystimu. Nuo atstatydinimo išsigelbėjo tik tuo, kad visų atsiprašė ir savo poelgio nuoširdžiai galėjosi.
Atsiprašymas, apgailestavimas dėl savo nederamų poelgių – ne Lietuvos politikos lauko žaidėjų bruožas. Priešingai, čia didžiuojamasi gebant švaistytis įžūlumo akibrokštais, nes atsakomybė – negresia.
Užuot valstybines pareigas einantys ar į jas pretenduojantys žmonės, atrodytų, įtikinamai paaiškintų visuomenei spaudos iškeltus skandalingus faktus („M. Laurinkus – visiškas bankrotas“, „Ekstra“, 2006 Nr.40, „Ambasadorius M. Laurinkus – tarp tragedijos ir komedijos“, „Valstybės Albinas“, jie puikuojasi savo išdidžiais kitų žmonių vertinimais, viršydami konstitucinius įgaliojimus, aiškina kas tinka užimti kokias pareigas, seka pasakas apie ufonautus.
Išvertus į žmonių kalbą, visa tai reiškia tik viena: mes jus visus niekiname, mums jūs nieko nereiškiate, mūsų karjera ir mūsų gerovė priklauso ne nuo jūsų...
Tai atvira nepagarbos Konstitucijai ir demokratinei valstybės sąrangai demonstracija.
Bet panašu, kad ir prezidentas – Konstitucijos garantas – čia bejėgis.
„Tai yra sukrečiantys veiksmai, kurie prieštarauja pagrindiniams demokratijos principams; aš visuomet pasisakau ir pasisakysiu už laisvą spaudą, laisvą žodį; jeigu mes norime ginti tuos principus ir įgyvendinti juos Lietuvoje, kito kelio nėra“ – po saugumiečių įsiveržimo į „Laisvo laikraščio“ redakciją tvirtino prezidentas Valdas Adamkus („Lietuvos rytas“, 2006 09 08). Esą, įsiveržusieji „už savo veiksmus turės atsakyti tiek visuomenei, tiek ir man asmeniškai”, – skelbė prezidentas.
Tačiau prezidento ryžtas stoti už pagrindinius „demokratijos principus“, „už laisvą spaudą, laisvą žodį“ išblėso iškart po VSD gen. direktoriaus A. Pociaus apsilankymo „ant kilimo“ prezidentūroje. Galima manyti, kad šio konfidencialaus pokalbio išdava – prezidento nurodymas Konstituciniam teismui išaiškinti Seimo laikinųjų komisijų galias bei jų veiklos ribas...
Asmeninė prezidento pozicija irgi tuojau pat pasikeitė – nuo pakilaus reikalavimo iš konstitucines teises pamynusių pareigūnų „asmeniškai“ pareikalauti atsakomybės iki nekantraus raginimo parlamentinei komisijai „greičiau baigti tyrimą“, bet ne nustatyti tiesą...
Ambasadoriaus M. Laurinkaus pareiškimas praėjusį penktadienį – įtikinantis: „Departamentas pats išsikovojo teisę būti“, – tvirtino buvęs VSD vadovas. Anot jo, šį įstaiga „iš labai sudėtingos situacijos tapo įtakinga struktūra“, ir tai padarė ne konstitucinius įgaliojimus turinčių struktūrų valia, „bet savo jėgomis“.
Įspūdingos valstybės pasiekimų aukštumos! Nepaisant atstovaujamosios demokratijos pastangų, norų ar pageidavimų, atskaitomybės vengianti slaptoji tarnyba „savo jėgomis“ tapo tokia įtakinga, kad prieš ją gūžiasi ir prezidentas, ir premjeras...
Kur jau ten parlamentinės komisijos!..
Tai padeda kiek suprasti ir pagerėjusios VSD generalinio direktoriaus nuotaikos priežastį.
