Labiausiai šiuo metu skaitomas tekstas – Seimo nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto išslaptinta Valstybės saugumo departamento veiklos tyrimo medžiaga. Nors pateikta tik dalis VSD darbuotojų liudijimų, tačiau ir iš jos aiškėja sudėtingų korupcinių ryšių tinklas, apraizgęs mūsų valstybės institucijas. Tame tinkle – Rusijos interesai ir tų interesų atstovai.
Žmones stulbina ne tik išslaptinti saugumo darbuotojų liudijimai, bet dar labiau - aukščiausių valstybės pareigūnų reakcija: nors jau ir užsienio spaudoje pasirodo vis daugiau straipsnių apie buvusio KGB darbuotojų įsitvirtinimą valstybinėse institucijose ir specialiose tarnybose, nei prezidentas, nei premjeras nemato jokio reikalo imtis ryžtingų veiksmų išsiaiškinti tiesą ir nutraukti Seimo bei valstybės niekinimo kampaniją.
Įdomiausia tai, kad tie aukščiausi valstybės pareigūnai viešai reiškia pasitikėjimą pagrindiniams VSD skandalo kūrėjams ir herojams. Vien politiniu trumparegiškumu šito jau nebeįmanoma paaiškinti. Belieka manyti, jog paviešintieji liudijimai kreipia į esminį dalyką – KGB generolo Vladimiro Jakunino „kabliuką“, kuris tvirtai įsikirto į mūsų valstybės institucijas, kai kurių politikų bei aukštų pareigūnų biografijas.
Intensyvų VSD skandalo herojų „gelbėjimo komiteto“ darbą liudija paruoštas kompromatas Algimantui Matulevičiui. Valstybės gynimo tarybai žavintis VSD vadovo žygdarbiais ir nuveiktais darbais, taip pat naujame įpakavime pateikta sena kompromituojančia medžiaga, atvirai skatinama nepagarba Seimui ir jo priimtoms tyrimo išvadoms. Tad gal jau ruošiamas ir tvirtesnės prezidentinės rankos scenarijus, kurio pagrindinis tikslas būtų „tvarkos ir teisingumo“ idėjomis perimti Rolando Pakso šalininkus?
A. Matulevičių bandyta sukompromituoti labai jau nemokšiškai. Ši „medžiaga“ akivaizdžiai rodo tam tikrą pateikėjų intelektinį neįgalumą, kurį ir patvirtino tą kompromatą atmetusi Liustracijos komisija. Tad naivu būtų tikėtis, jog tokie „žaidėjai“, pasitelkę V. Jakunimą ir „Gazpromą“, sugebėjo Kremliuje ginti mūsų valstybės interesus. Iš kai kurių reikšmingų mūsų valstybės vyrų nutylėjimų bei užuominų apie jiems žinomus „svarbesnius faktus“ galima susidaryti nuomonę, jog jiems priimtinas yra kaip tik toks skandalingų ryšių aiškinimo scenarijus. Atvirkščiai - mūsų „žaidėjai“, kad ir kokie būt buvę jų norai, neišvengiamai tapo Rusijos interesų įtvirtintojais. VSD skandalas ir tarptautinis Lietuvos žeminimas – tokios operacijos vieni Rusijos specialieji verslininkai niekaip negalėtų įgyvendinti.
Keista, kad mūsų politinis elitas nepastebi, jog A. Matulevičiui skirtas kompromatas yra nukreiptas ir prieš daugelį elito atstovų, pirmiausia prieš CK ir miestų partijos komitetuose dirbusius, o šiuo metu į valdžios viršūnes iškilusius veikėjus. Visi tie pareigūnai sąmoningai bendravo ir bendradarbiavo su KGB darbuotojais, nes arba „kuravo“ administracinius organus, arba sėdėjo su tų organų atstovais komitetuose, biuruose ir rašė jiems įvairiausias pažymas. Visų įmonių bei įstaigų vadovai bendravo ir bendradarbiavo su savo „ypatingų“ skyrių darbuotojais.
CK darbuotojams bendravimas su KGB atstovais – partinio vadovaujančio darbo baras. Esu linkęs manyti, jog dabartinių politikų anketose tas bendravimas bei bendradarbiavimas niekaip nepažymėtas – mat partiniai KGB vadovai nelaikomi KGB bendradarbiais. Tokia buvo sovietinė kasdienybė, kurios politinis elitas nebenori prisiminti. Tačiau kam tada visuomenei pateikinėti tokius niekingus kompromatus? Kad būtų priminta, jog šį bei tą galima sukurpti apie daugelį seimūnų. Šiuo atžvilgiu pavyzdinis yra Seimo pirmininko Viktoro Muntiano blaškymasis: pareigūnas, kurio pareigos yra ginti Seimą ir parlamentarizmą, užbėgdamas įvykiams už akių puola aiškinti visuomenei apie VSD pateiktų A. Matulevičių kompromituojančių „duomenų“ patikimumą ir svarbumą.
„Gelbėjimo komitetas“ visais būdais stengiasi sumenkinti paviešintų liudijimų patikimumą. Isteriškai aiškinama, esą iš dalies liudijimų neįmanoma susikurti visumos vaizdo, o ta dalis atrinkta tendencingai, tad negalima daryti jokių išvadų apie pareigūnų korupcinius ryšius bei grėsmes nacionaliniam saugumui. Kai kas net tvirtina, jog juos galinti patenkinti tik „visa tiesa‘.
Daugeliui žmonių aišku, jog visą tiesą žino tik Dievas, tačiau žmogus tos tiesos savo ribotu protu niekaip negalėtų suvokti. Įsivaizduokime kokį studentą filologą, kuris dėstytojus, aiškinančius jam apie Williamo Shakespeare`o „Hamleto“ fenomenologines, hermeneutines, psichoanalitines, struktūralistines ir kitokias interpretacija, kankina klausimu, o kada bus pasakyta „visa tiesa“ apie šią tragediją, kada bus suvokta visa prasmė. Studentams užtenka proto neužduoti tokių klausimų, o „visos tiesos“ reikalaujantys politikai įsivaizduoją esą dideli intelektualai., svariai prisidedantys prie susikompromitavusių pareigūnų gelbėjimo.
Niekas neneigs, jog kontekstas svarbus, norint suvokti vieną ar kitą liudijimų dalį. Tačiau yra įvairių kontekstų – vieni labiau, o kiti mažiau reikšmingi. Kalbant apie liudijimų visumos ir paviešintos dalies santykį, galima teigti, jog ta dalis akivaizdžiai rodo nacionaliniam saugumui iškilusias grėsmes dėl Rusijos spectarnybų veikimo per verslo struktūras, taip pat atskleidžia VSD susiklosčiusią netoleruotiną padėtį.
„Kontekstų“ mėgėjams derėtų įsigilinti į informacijos rinkimo bei apdorojimo, taip pat į analitinių pažymų rašymo ypatumus. Daugelis kontekstų lieka operatyvinėse bylose arba apskritai niekur nepažymimi. Analitinėse pažymose nebelieka jokių ypatingų kontekstų, o juk jos pateikiamos aukščiausiems valstybės pareigūnams ir tie supranta, kas parašyta. Tiesa, tomis pažymomis galima formuoti norimą pareigūnų nuomonę, kadangi pastarieji neturi galimybių patikrinti pažymas palaikančią informaciją.
VSD veiklą parlamentarai tyrė suformulavę konkrečius klausimus. Tad ir pareigūnai buvo apklausiami pagal tuos klausimus. Vadinasi, surinktoje medžiagoje esama kelių prasminių blokų, kuriuos suvokti galima ir pavieniui. Jei parlamentarai būt aiškinęsi, pavyzdžiui, V. Jakunino santykius su aukščiausiais mūsų valstybės vyrais, tai ir liudijimai būt buvę kitokie, o visame tekste atsiradęs dar vienas prasminis blokas. Tam blokui suprasti taip pat nebūt reikėję ypatingų „kontekstų“. Beje, kol kas mūsų valstybės vyrai taip ir nesugeba paaiškinti, už kokius nuopelnus Lietuvai tas veikėjas buvo apdovanotas.
VSD veiklą ir a. a. Vytauto Pociūno žūties aplinkybes tyrę parlamentarai surinktus liudijimus išslaptino aiškiai suvokę, jog Seimo vadovas ir „gelbėjimo komitetas“ dės visas pastangas, kad tie liudijimai nebūtų pateikti visuomenei. Parlamentarai išslaptino, jų manymu, labai svarbią visumos dalį. Paviešintų liudijimų visiškai pakanka, kad žmonės suprastų, koks išplitęs yra su Rusijos spectarnybomis ir jų kuruojamomis verslo struktūromis susijusių korupcinių ryšių tinklas ir kaip sunku pradėti tą tinklą ardyti, kaip jį visomis jėgomis stengiasi lopyti aukščiausi valstybės pareigūnai. Galima tvirtinti, jog Lietuva dabar skina neatliktos desovietizacijos vaisius. Skins ilgai ir nuobodžiai. Vis nuodingesnius.
