Nusiskundimų rinkimų organizavimo srityje mažėja, o nepatenkintų bus visada, mano Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) pirmininkas Zenonas Vaigauskas, kuris pareigas eina keturias kadencijas iš eilės nuo 1994 m.
– Seimo pirmininkė Irena Degutienė neketina teikti jūsų kandidatūros kitai kadencijai. Ką manote apie tai?
– Nenoriu šitos temos komentuoti. Tegul ponia I. Degutienė pati viską ir pasako.
– Kokių pretenzijų iš politikų ir valdžios žmonių esate sulaukęs dėl savo darbo? Ar jų daug?
– Pastaruoju metu jų mažiau, o šiaip – kartais pretenzijų sulaukiame ir teismuose kartais bylinėjamės su įvairiomis partijomis ar politikais. Visko būta.
– Jūsų atžvilgiu ironizuojama, kad postą užimate todėl, kad esate „vienodai geras visiems“. Gal tikrai patogu visiems įtikti nekreipiant dėmesio į daugelį dalykų?
– Aš manau, kad čia yra esminis dalykas – būti vienodai sąžiningam, objektyviam ir neturėti kažkokių partijų, ant kurių nori „užsisėsti“ arba jas proteguoti. Čia mano supratimo esmė. Toks supratimas yra ir visos rinkimų komisijos. Aš, galų gale, esu kolegialios institucijos vadovas. Mano darbas – suderinti įvairių partijų atstovų interesus, kad priimami sprendimai būtų objektyvūs. Nepasitenkinimų susilaukti tenka nemažai. Jeigu žmonėms nepasiseka ir jie nepatenkinti rinkimų rezultatais arba rinkimų metu mėgina gauti tai, ko negalima gauti, tai aišku, kad jie nepatenkinti. Ginčų būna ir dėl apygardų ribų, ir inicijuojant tyrimus prieš vieną ar kitą partiją. Tai neišvengiama, nes mūsų komisijai pavestos ne tik rinkimų organizavimo, bet ir priežiūros funkcijos, o prižiūrimi būti niekas nemėgsta.
– Sakote, kad tų nusiskundimų ir ginčų mažėja. Ar tai reiškia, kad mažėja pačių pažeidimų ir rinkimai tampa sąžiningesni? Jūs tuo tikite?
– Aš manyčiau, kad yra būtent taip. Mes pasirinkome ne metodą, kai visiems daužoma per galvas, pagavus ties bet kokiu pažeidimu. Mes tiesiog stengiamės, kad viskas būtų užfiksuota, paviešinta ir skaidru. Stengiamės, kad kiekvienas rinkėjas, pagal užfiksuotą ir viešai pateiktą informaciją, pats galėtų spręsti, ar teisingai elgėsi partija ar politikas kampanijos metu ir ar jie verti pasitikėjimo. Tai ir pačių partijų pasirinkimas, kad nebūtų pradėtos naudoti kažkokios tamsiosios administracinės jėgos, o būtų skatinama demokratija ir rinkėjai galėtų matyti, ką renkasi, kad partijoms nebūtų sudaromos dirbtinės kliūtys. Mūsų politikai ypač gerai tai pamato, kai nuvyksta į kitas valstybes pasižiūrėti, kaip viskas vyksta ten.
– Kokias valstybes turite omenyje?
– Rusiją, Baltarusiją, kai kurias kitas šalis. Kai pamatoma, kad ten komisijos nariai stebėtojams nenori rodyti nei biuletenių žymų, nei perskaičiuoti balsų – skirtumas pajuntamas. Pas mus juk tokių dalykų nėra.
– Bet atkūrus nepriklausomybę pirmųjų rinkimų metu yra buvę atvejų, kad apylinkių komisijos, pamačiusios rezultatus, atsisakydavo baigti juos skaičiuoti ir pan.
– Oi, čia tai tikrų tikriausia tiesa – ko tik ten nebuvo. Aš puikiai atsimenu, kad paskutinį kartą skaičiuojant balsus problemų iškilo 1996 metais. Reikia prisiminti, kad 1992 metais komisijų vadovais buvo skiriami tik iš vienos politinės grupės atstovų, nors jų veikloje dalyvaudavo visų politinių jėgų delegatai. Jei 1992 metais buvo labai įdomių fokusų, vėliau problemų atsirasdavo daugiau dėl neatidumo ar pervargimo. Pastaraisiais metais ir nusiskundimų dėl balsų skaičiavimo nelabai buvo, išskyrus vieną sritį – reitingų balsų partijų sąrašuose. Šioje srityje yra ką tobulinti. Dabar priimtoje Seimo rinkimų įstatymo redakcijoje numatytas atsitiktinio perskaičiavimo mechanizmas. Bus metami burtai ir kai kurie balsai, kurie lyg ir visiškai gerai suskaičiuoti, bus perskaičiuojami iš naujo. Jei viskas sutampa – viskas gerai. Jei nesutampa, tada dar skaičiuojama apylinkėse ir t.t. Komisijų nariai bus pastatyti į padėtį, kai negalės būti tikri, kad niekas nepatikrins pirmojo skaičiavimo rezultatų, net jei nėra skundų ir nepasitenkinimo. Kandidatų atstovai galės dalyvauti perskaičiuojant jų reitingų balsus, kur gali pasitaikyti klaidų dėl nuovargio ar kitų priežasčių. Tai padės stiprinti konkurenciją ne tik tarp partijų, bet ir jų viduje. Tai tik viena iš priemonių.
– O kokios dar naujovės numatomos?
– Lietuva yra stipriai kompiuterizuota šalis ir numatoma kiekvienoje rinkimų apylinkėje pastatyti po kompiuterį. Iš apylinkės kompiuterio rezultatai iškart patektų į mūsų bazę, būtų atspausdinamas protokolas. Taip būtų eliminuota apygardų komisijų „kompiuterininkų“ grandis, kuri suveda rezultatus dabar. Taip bus, manyčiau, ir greičiau ir tiksliau.
– Kaip tik apie kompiuterius. Bent jau viešosios erdvės paraštėse vis dar eskaluojamos abejonės dėl „užlūžusių“ kompiuterių prezidento rinkimų metu, kai Valdas Adamkus įveikė Kazimirą Prunskienę.
– Žinau. Šito gando platinimas yra piktavališkas. Pasakykite man – kas šiame procese yra kompiuteris? Ryšio priemonė. Jis rezultatų nepakeičia. Daugiau įsigilinę į kompiuterio vaidmenį šioje srityje žmonės nekuria tokių mistifikacijų. Balsai skaičiuojami apylinkėse ir surašomi protokolai. Viską labai lengva patikrinti – tereikia pažiūrėti, ką jūsų stebėtojai užfiksavo apylinkėje, kai buvo suskaičiuoti balsai – paskui palyginti su skaičiais VRK interneto svetainėje. Jei skaičiai sutampa – vadinasi, ir procesas vyko teisingai. Kas kita, jei būtų įteisintas balsavimas internetu. Tada kompiuteris virstu tam tikra saugykla, „išoriniu voku“, kuris saugotų, kad prie balso niekas neprieitų ir nekoreguotų. Tai būtų daroma aukštų technologijų priemonėmis ir prižiūrima kvalifikuotų interneto auditorių.
– Minėjote, kad būta nepatenkintų jūsų darbu. Kokių nors ypač aršių spaudimų, šantažo elementų būta?
– Savo darbą stengiuosi organizuoti taip, kad šantažui ir panašiems manevrams erdvės nebūtų. Būna, kad žmonės ir emocionaliai, pakeltais balsais mėgina įrodinėti savo tiesas, tačiau nemanau, kad tame kažkas piktavališko. O nepatenkintų visada bus. Kai žurnalistai parašo straipsnius, kartais irgi juk sulaukia nepasitenkinimo ir pykčio: kokį čia velnią rašote.
