„Ar liovėtės gėrusi konjaką rytais?“ – kartą paklausė Karlsonas namų tvarkytojos freken Bok. Freken Bok nieko neatsakė. O jei to paties kas nors paklaustų jūsų?. Čia pat paprašydamas pasirinkti vieną iš trijų variantų: „taip, ne, negaliu atsakyti“. Įdomu būtų rinktis, ar ne?
Mano galva, panašiai ir klausiama. Tik apie rimtesnius dalykus. Jokiu būdu nepretenduodamas į didelius sociologinių vingrybių ekspertus, leisiu sau pastebėti, kad kai kurios Lietuvoje vykdomos sociologinės apklausos turėtų versti respondentus jaustis kaip tas hipotetinis paklaustasis apie konjaką.
Štai tenka skaityti (http://www.cnn.com/2006/POLITICS/05/08/bush.poll/), kad Jungtinėse Amerikos Valstijoje buvo paklausta, ar respondentai pritaria prezidento politikai, ar mano, kad karą Irake pradėti buvo teisinga etc. Dar ten klausiama, už ką žmonės balsuotų, jei tą ar kitą dieną vyktų prezidento rinkimai. Aiškūs klausimai – aiškūs atsakymai. Klausimų formuluotės nėra niekaip mistifikuotos ir, kaip dabar madinga sakyti, yra skaidrios.
Jei Lietuvos sociologinės tarnybos klaustų, ar pritariame prezidento arba premjero politikai, o juolab ar pritariame prezidento, premjero ar opozicijos lyderio laikysenai konkrečios aktualios politinės problemos ar skandalo atžvilgiu (VSD skandalas, aukštojo mokslo reforma ir t.t.),– rezultatai galėtų būti įdomūs. Ypač, jei čia pat paklaustume ir už ką gi piliečiai ruošiasi balsuoti. Juk pagrindinis skelbiamų apklausų tikslas ir turėtų būti informuoti visuomenę ir politikus, teikti jiems kažką panašaus į signalinius jiems rašomus pažymius.
Gerai tai ar blogai, moksliška ar nemoksliška – ne man spręsti, bet galima drąsiai konstatuoti, kad Lietuvoje skelbiami apklausų duomenys ir ypač – politikų bei visuomenininkų reitingai – metai iš metų nėra tiesiogiai siejami su politinėmis aktualijomis. Klausimai, bent jau man, kaip potencialiam atsakinėtojui, atrodo neretai itin filosofiniai.
Pavyzdžiui: kas geriausiai atstovauja jūsų interesams? Klausimas ir sąrašas su įprastais veidais. Kokiems interesams? Finansiniams, parapijiniams ar dar kokiems kitokiems? Ką apskritai reitinguojamų „atstovautojų“ sąraše veikia statutinis pareigūnas Vyrautas Grigaravičius? Formaliai, truputėlį filosofiškai žiūrint, geriausiai visada atstovauja prezidentas, jei jau jis visų išrinktas ir nenuverstas. Ar ne dėka šio – ganėtinai keistai – pateikiamo klausimo, einantis pareigas prezidentas ar bent jau premjeras, nuolat būna sąrašo viršuje? Taip – išimčių, patvirtinančių taisyklę, buvo. Pavyzdžiui R. Paksas, prieš pat „detronizavimą“ nebebuvo „geriausiai atstovaujantis“. Bet tai išimtis.
Taigi – V. Grigaravičius nelabai kam gali atstovauti – nebent mundurui. Jei kalbame apie įžymius žmones apskritai, tai sąraše pasigendame dvasininkų, sportininkų, žurnalistų ir menininkų. Kuo jie blogesni už policininkus?
Dar labiau į gilius ir beviltiškus apmąstymus stumia prašymas atsakyti, ar pasitikit partijomis, žiniasklaida, bažnyčia ir Seimu. Kai balsuoju už kažkurią partiją, tai ja kažkiek lyg ir pasitikiu, bet tokio – bendro – klausimo sumanytojai turėtų čia bent jau pasiūlyti kažkokį bendrą vardiklį, iš kurio padalinus visas partijas, gautume pasitikėjimo jomis visomis vidurkį. Raskite man tokį politologinį fenomeną, kad žmogus pasitikėtų visais – nuo fašistų iki komunistų. O išvada iš logiško – neigiamo – atsakymo daroma itin kategoriška: žmonės partijų nekenčia. Pasitiki jomis, girdi, tik pora procentų, tad šalin jas. Šalin, tai šalin – nesiruošiu tų partijų ginti. Juolab - visų. Tik štai gretimam stulpelyje būna parašyta, kad kažkiek procentų (tikrai ne po porą) balsuotų už tą ar kitą partiją, jei šiandien vyktų rinkimai. Sudėkite skaičius ir balsuojantieji niekaip į tuos porą procentų „pasitikinčių“ (ar tikrai?) netilps.
Pasitikėti visus Seimu? Irgi mieliau būtų kiek sukonkretinti. Mat ten ir frakcijos, ir Seimo pirmininkas, ir dar kanceliarija...
Tas pats su žiniasklaida – raskite bent vieną žmogų, kuris vienodai pasitiki arba nepasitiki Valatka, Drižiumi, Siaurusevičiumi, Goriene, Bačiuliu, Spurga ir Kunigėliu. Apie tai, kad vieni šalia kitų reitinguodami bankai ir bažnyčia (kaip turėtų į klausimą atsakinėti žydai, protestantai ir musulmonai) – verčiau nesakysiu nieko. Gerai, kad dar neklausima – kas geriau: Dievas ar 100 litų?
Taigi sunku, labai sunku nepritarti abejojantiems tuo, kad nuolat reguliariai skelbiami – filosofiniais klausimais – sukonstruoti reitingai gali ne tik kad neatspindėti žmonių nuotaikų, politinių simpatijų. Labai jau panašu, kad politines aktualijas ignoruojanti ir klaidinančius klausimus formuluojanti viešoji sociologija gali greičiau formuoti įsitikinimus, įvaizdžius ir stereotipus nei būti jų veidrodžiu.
