Nacionalinės premijos laureatas... Šiuo titulu kitados buvo pelnoma žmonių pagarba, teisė vadintis daug nuveikusiu šalies kultūrai asmeniu. Šiandien šie žodžiai vien į ekonomiką, pinigus ir šou orientuotai šalies visuomenei nebereiškia beveik nieko. Nebent premijos dydis trumpam atkreipia godų jos dėmesį, mat 104 tūkstančiai litų – ne juokas. Tačiau tiek anuomet, tiek dabar kiekvienas menininkas troško savąją pavardę išvysti nominantų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijai – it Šindlerio išgelbėtųjų gyvybių – sąraše, į kurį niekuomet netelpa visi vertieji, o juo labiau visi norintieji. Mat mūsų šalyje ši premija ir jos titulas – pats aukščiausias įmanomas įvertinimas menininkui.
Šiųmetį nominantų sąrašą sudaro trylika pavardžių: trys menininkai atstovauja teatrui, keturi – muzikos pasauliui, po tris – dailei ir literatūrai. Nors išties vos pusė jų pirmadienį (gruodžio 6 d.) bus įvertinti šiuo solidžiu apdovanojimu, šiandien būtent šios trylika pavardžių turėtų atspindėti Lietuvos kūrybinį vyksmą ir žymėti šalies kultūros viršukalnes.
Nors ši premija tarsi ir turėtų fiksuoti nūdienos kūrybines pergales, taip jau yra, kad išties ji skiriama už viso gyvenimo nuopelnus ir tik menininkui sulaukus solidaus amžiaus, kai tų nuopelnų didžiuma neretai glūdi tokioje gilioje praeityje, kad ne tik publika, bet ir premiją skiriantieji apie juos tegalėtų papasakoti bendrais bruožais.
Pagal nominantų amžių ne išimtis ir šiųmetis sąrašas – antai 1933 m. gimęs režisierius, folklorininkas, choro dirigentas ir pedagogas Povilas MATAITIS tarp teatro nominuotų žmonių yra pats jauniausias.
Pasisklaidžius šio žmogaus biografiją nekyla abejonių, kad Nacionalinę premiją jis tikrai sąžiningai jau yra užsidirbęs – vien už folkloro teatro žanro išradimą, kolektyvo subūrimą ir puikų jo repertuarą (paminėtini spektakliai „Baudžiavos amžininkų pasakojimai" – 1977 m., „Lietuvių gaidos" – 1982 m., „Apgiedokim Prūsijos žūtį" – 1989 m., apeiginiai bylojimai apie Juozo Lukšos–Daumanto ir visos Lietuvos partizanų laisvės kovas “Ir kelsis vėl iš tavo kraujo Lietuva" – 1997 m.) yra vertas ne tik premijos, bet ir ordino. Tiesa, Gedimino ordino I laipsnio medalį P.Mataitis jau yra gavęs 1998–aisiais, o 1988–aisiais – ir Lietuvos valstybinę premiją.
Žinoma, tai juokai, palyginti su legendiniu lietuvių aktoriumi Donatu BANIONIU (gim. 1924 m.), praeityje apdovanotu net ir TSRS valstybine premija. Ir net ne vieną – du kartus (1967 ir 1977 m.).
Kas drįstų ginčytis, kad daugiau nei 100 vaidmenų teatre, 80 vaidmenų kine atlikęs aktorius – dar ir šiandien visame pasaulyje vertinamo A.Tarkovskio „Soliario" žvaigždė, J.Miltinio auklėtinis, Rusijos Federacijos garbės ordino už indėlį į Rusijos teatro ir kino meną kavalierius – nėra vertas Nacionalinės premijos? Niekas. Tačiau kodėl jis tai premijai nominuotas būtent šiemet, taip pat niekas, ko gero, negalėtų atsakyti.
Panašus klausimas kyla ir dėl trečiojo teatralų siūlomo kandidato – didžio kino režisieriaus ir scenarijų autoriaus Arūno ŽEBRIŪNO (gim. 1930 m.), kuriam atskirai tokią premiją derėtų duoti ir už “Gražuolę" – 1969 m., ir už „Velnio nuotaką" – 1974 m., ir už „Seklio Kalio nuotykius" – 1976 m., ir už „Riešutų duoną" – 1978 m., tačiau iki šiol ne tik šios, bet beveik jokių solidesnių įvertinimų Lietuvoje A.Žebriūnas nėra pelnęs, nors dar 1965 m. pirmasis iš lietuvių buvo apdovanotas solidžiu tarptautiniu Kanų kino festivalio prizu.
Intriguoja faktas, kad su jau minėtu režisieriumi P.Mataičiu dėl premijos varžysis ir jo žmona – teatro dailininkė Dalia Lidija MATAITIENĖ (gim. 1936 m.), iki šiol, kaip ir vyras, apdovanota Lietuvos valstybine premija (1984 m.) ir Gedimino ordino medaliu (1998 m.). Visame pasaulyje (net Brazilijoje) savo darbus eksponavusi menininkė jau 45 metus kuria scenogafijas spektakliams, rengia parodas. Jos kurtais apdarais aktoriai vilki E.Balsio balete „Eglė – žalčių karalienė", G.Kuprevičiaus ir S.Gedos “Strazdas – žalias paukštis" bei daugelyje kitų. Suprantama, scenorafiją ji kūrė ir visiems savo vyro P.Mataičio folkloro teatro spektakliams.
Vienas iš premijai nominuotų dailininkų – 1951 m. gimęs skulptorius Vladas URBANAVIČIUS. Savame kūrybiniame kelyje šis menininkas padaręs nemažai gražių skulptūrų, iš peties padirbėjęs ir šalies bažnyčioms, daugybei jų yra kūręs Dievo stalus, altorius, suolus, Prisikėlimo kryžius, zakristijų baldus... 2006 m. apdovanotas netgi Lietuvos dailininkų sąjungos auksiniu ženkleliu... Tačiau ant visų jo kūrinių visuomet (bent jau mano požiūriu) šešėlį mes vienas solidžiai apmokėtas, bet antiestetiškas darbas – bjaurusis vamzdis sostinės Neries pakrantėje, kitaip dar vadinamas meno kūriniu „Krantinės arka".
Paskutinis dailininkų siūlomų kandidatų sąraše – tapytojas, Vilniaus dailės akademijos dėstytojas, Tapybos katedros vadovas Jonas GASIŪNAS (gim. 1954 m.), personalines parodas rengiantis ir bendrose dalyvaujantis nuo 1985 m. Šio novatoriškų tapybos technikų virtuozo darbai ne mažiau įspūdingi nei jų atlikimo būdas (menininkas tapo dūmais, degančia žvake). Nestebina, kad būtent jis buvo „Swedbank" pasirinktas jų premijos vertu 2009 m. menininku.
O štai muzikos sričiai atstovaujančią 1960 m. gimusią operos ir kamerinio dainavimo solistę (sopranas) Astą KRIKŠČIŪNAITĘ dera vadinti jauniausia ne tik tarp savo srities, bet ir apskritai tarp šių metų nominantų. Ši solistė, atlikusi tokius ryškius vaidmenis kaip Monikos Džan Karlo Menočio operoje „Mediumas", Margaritos Šarlio Guno „Fauste", Toskos Dž.Pučinio „Toskoje", Kristinos G.Kuprevičiaus „Prūsai", diriguojant tokioms pasaulinio garso superžvaigždėms kaip J.Menuhinas, M.Rostropovičius, K.Pendereckis, S.Sondeckis, be abejonės, verta būti apvainikuota laurais, juolab kad tarptautinio L.Pavaročio konkurso JAV diplomą turinti ir „Baltosios žvaigždės" ordinu už nuopelnus Estijos kultūrai apdovanota A.Krikščiūnaitė Lietuvoje dar nėra įvertinta jokiu solidesniu apdovanojimu.
Tačiau jai tektų konkuruoti su daugiau nei 50 vaidmenų sukūrusiu garsiuoju maestro Virgilijumi Kęstučiu NOREIKA (gim. 1935 m.), šiemet taip pat pretenduojančiu tapti Nacionalinės premijos laureatu, iki šiol du kartus įvertintu valstybinėmis premijomis (1960 ir 1970 m.), Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu (1995 m.) ir Nacionalinės kultūros pažangos premija (2007 m.).
Taip pat tektų nustelbti kompozitorių, choro dirigentą ir pedagogą, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoją, visame pasaulyje garsaus ir daugybe premijų įvertinto Vilniaus miesto kamerinio mišriojo choro “Jauna muzika" vadovą Vaclovą AUGUSTINĄ (gim. 1959 m.), kuriam 1998 m. teko garbė diriguoti II pasaulio lietuvių dainų šventei Vilniuje, o 1994 m. paskirta Lietuvos kultūros ministerijos premija už lietuvių kompozitorių kūrinių populiarinimą.
Paskutinis premijai nominuotų muzikantų sąraše – garsusis kompozitorius ir atlikėjas, pasaulio garso būgnininkas, džiazo legenda Vladimiras TARASOVAS (gim. 1947 m.), drauge su džiazo muzikantais Večiaslavu Ganelinu ir Vladimiru Čekasinu įkūręs garsųjį džiazo trio – GTČ, dėstęs Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV ir Vilniaus muzikos akademijoje, vienintelis iš Lietuvos menininkų įvertintas Rusijos „Triumf" prizu, skiriamu už aukščiausius laimėjimus literatūros ir meno srityje.
Literatūros barui atstovauja literatūros kritikas, ilgametis Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas, vyriausiasis Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos redaktorius ir, neabejoju, vienas svarbiausių sraigtelių, kurių dėka vyksta šiuolaikinės lietuvių literatūros raida, Valentinas SVENTICKAS (gim. 1948 m.), kuriam neskirti itin seniai ir itin sąžiningai uždirbtos Nacionalinės premijos būtų paprsčiausiai nesąžininga, taip pat 1954 m. gimęs poetas, dramaturgas ir eseistas Rolandas RASTAUSKAS, labiausiai visuomenei žinomas savo apžvalginėmis kritinėmis skiltimis įvairiuose šalies leidiniuose, ir nuo 1972 m. Izraelyje gyvenantis prozininkas, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino kavalierius, daugybės solidžių Izraelio literatūros premijų laureatas Icchokas MERAS (gim. 1934 m.), kurio garbei dera pasakyti, kad visą gyvenimą jis rašė ir rašo tik lietuviškai.
Taigi toks yra šių metų sąrašas, visiems jo nominantams linkime tapti solidžiausios šalies premijos laureatais, o per klaidą netapusiesiems – guostis tuo, kad daugybė tikrai vertų šios premijos menininkų net ir nominuoti nebuvo.
Rimvydas STANKEVIČIUS
