Sovietinio socializmo sistemai buvo būdinga kurti parodomuosius vaizdinius, kad nei gyventojai, nei priešai taip ir nesuvoktų tos sistemos esmės. Didžiuma ir nesuvokė.
Sistemos išauklėtas elitas jau buvo išsilaisvinęs iš tikrovės nelaisvės – ideologija jam leido kurti ir skleisti norimus tikrovės vaizdus. Ekonomikoje svarbiausia buvo ne tiek pati gamyba, paslaugos ar vartojimas, kiek ataskaitų sukuriamas vaizdas. Buvo vadovaujamasi nuostata, jog „ekonomika turi būti ekonomiška“, o pagaminamų dalykų nepaliaujamai daugėti. Daugėjimas turėjo atsispindėti ataskaitose – pagaminamų tankų, raketų, traktorių, kombainų, net maisto produktų ar batų. Visko reikėjo gaminti vis daugiau ir daugiau, nesvarbu, ar kam ir kiek tų produktų reikėjo.
Socializme viešpatavo komunistų partijos kuriamas planas. Viskas numatyta, apie viską pagalvota. Plane – visos jūsų ir mūsų mintys. Planuotojai planavo, o iš vykdytojų buvo reikalaujama tuos planus viršyti. Viršijantiems – pagarba ir gerovė. Gerovė tiesiogiai priklausė ne nuo pagaminamų dalykų, o nuo perviršio skaičiaus. Brandaus socializmo metais, kai jau buvo primirštas stalinizmo laikų siaubas – už iš kolchozo laukuose surastas ir suvalgytas kviečių varpas šaudydavo net iš alkio nuovokos netekusius dvylikamečius, iškilo gamybos kapitonų sluoksnis, įgudęs rašyti geras, valdžios akims malonias ataskaitas... net su valstybiniais planais išmokta susitvarkyti, kad nereiktų sukti galvą, kaip juo viršyti, - susitarus atsakingiems veikėjams planus imta koreguoti, kitaip tariant, sumažinus juos viršyti. Ataskaitos ekonomika klestėte klestėjo – pagal vienokius ar kitokius rodiklius kapitalistinis pasaulis jau buvo pralenktas, - tad ataskaitų kūrėjų materialinė ir kitokia gerovė nepaliaujamai didėjo.
Respublikiniai visų gyvenimo sričių vaizdavimo štabai buvo komunistų partijos Centro Komitetų skyriai. Jų ataskaitiniai vaizdai buvo plaukė Maskvon, o ideologų dar labiau pagražinti – skleidžiami visuomenėje. Maskva turėjo būti maloninama gerais gamybos ir kitokiais rodikliais – juk partija turėjo patvirtinti savo, kaip „epochos proto ir sąžinės“, gerą vadovavimą, o visuomenei reikėjo nepaliaujamai rodyti, kokioje puikioje, pažangioje, pirmaujančioje tikrovėje ji gyvenanti, nepaisant vis dar pasitaikančių kasdienio gyvenimo negerovių. Vieni vaizdavo gyvenimą, kiti vaizdavo tikį tais vaizdais, kol galop viskas ėmė ir subyrėjo.
Pasibaigus socialistiniam vaizdavimui ir perėjus į kapitalizmą, netruko paaiškėti, jog ir šioje sistemoje labai sėkmingai veikia įgudę vaizduotojai. Jie ypač paklausūs tose srityse, kur vyrauja rinkos laisvė. Puikiai vaizduojami akcijų kursų kilimai, surengiami pavyzdiniai jų kritimai, pučiami paskolų burbulai, svaigius pelnus žada sudėtingų finansinių produktų vaivorykštės. Stebime pasaulinę finansų rinkos bei rinkų krizę ir stebimės, kodėl taip ilgai buvo galima džiaugsmingai vaizduoti gerus bankų ir kitokių finansinių korporacijų rodiklius ir iš tų rodiklių pasakiškai pelnytis. Juk pagal tuos rodiklius vadovai nusistatinėdavo sau milijoninius atlyginimus, buvo išmokami dividendai ir kitokios priemokos. Atrodo, jog didiesiems komerciniams bankams nebuvo reikalingi jokie auditai, jokios veikos patikros. Išaiškėjo, jog pasaulio finansine būkle nesidomėjo net pasaulinės finansinės organizacijos – nei Pasaulio bankas, nei Tarptautinis valiutos fondas. Rinkodaros strategijų ir kitokių scenarijų laikais niekam neatėjo į galvą pasvarstyti, o kas atsitiktų, jei sprogtų vienoks ar kitoks pastaraisiais metais pūstas burbulas, ypač susijęs su paskolomis ir nekilnojamuoju turtu.
Klausantis svarstymų apie didžiausių pasaulio bankų išgyvenamus sunkumus ir atsižvelgiant į aukštosios bankų vadovybės atlyginimų ir kitokių išmokų pavidalu nusavintas lėšas, galima nujausti, jog dalis sunkumų kilo dėl dviejų priežasčių – gerų rezultatų vaizdavimas peržengė visas įmanomas dabarties ir ateities ribas, o su tais vaizdiniais visas ribas peržengė ir bankų lėšų pumpavimas į vadovybės kišenes. Beje, apie tai nekalbama.
Vakarų valstybės, vis labiau krečiamos finansinės krizės karštinės, ėmėsi nacionalizuoti bėdon, o tiksliau - į gerų vaizduotojų rankas patekusius bankus. Iš kur lėšos pasaulinės apimties nacionalizavimui? Ne iš bankininkų ar finansinių tūzų, o iš mokesčių mokėtojų kišenės. Tad pasitvirtina skaudi tiesa – pelnosi turtingiausieji, o moka visi. Net daugumos pasaulio šalių vadovų susitikime, kuriame pritarta septynių didžiųjų šalių lyderių planui mokesčių mokėtojų pinigais gelbėti vaizduotojų išlaisvintą finansų rinką, nekalbama apie iš bankų išpumpuotas lėšas.
Dabartinę krizę jau buvo galima numatyti prieš kelerius metus, gaudžiant „Enron“ ir kelių kitų didžiųjų Jungtinių Valstijų kompanijų bankrotams. Tų kompanijų vadovybė kaip tik ir pasižymėjimo puikiais gerų ataskaitų rašymo ir sklaidos gebėjimais, kurie vadovybei teikė didžiules pasipelnymo galimybes. Kompanijų žlugimas rodė, kad gerų rodiklių vaizdavimas yra ne pavienių vadovų apgaulė ar pavienių kompanijų liga, o sisteminis dabartinio finansinio kapitalizmo bruožas. Juk gerus rezultatus „Enronui“ padėjo vaizduoti audito pasaulinė kompanija ir bankai. Tačiau tuos skandalus pasistengta kuo greičiau užmiršti, kad jie netrikdytų gero laisvos finansų rinkos vaizdo. Tas vaizdas truko tol, kol taip išlaisvėjo, kad visiškai išsiskyrė su tikrove. Dabar už tai tenka brangiai mokėti. Tačiau ne savo, o mokesčių mokėtojų pinigus – toks esminis Volstryto socializmo principas.
