Rūstaus vadovo projektas
Kuomet „Volkswagen Group“ koncernui vadovavo nuožmusis
Ferdinandas Piechas, jis iš anksto konkretiems gamintojams iškeldavo ne vieną, bet keletą reikšmingų tikslų, kuriuos gamintojai žūtbūt privalėjo pasiekti.
Jeigu „
Bugatti Veyron“ kūrimas pareikalavo milžiniškų investicijų ir nuolatinių eksperimentavimų, siekiant sukurti mašiną, kuri galėtų ramiai perlipti 400 km/val. ribą, tai absoliučia „Bugatti“ priešingybe tapęs projektas, taipogi buvo ne ką mažesniu galvos skausmu.
„Bugatti Veyron“ demonstravo kas tuo metu buvo įmanoma, turint absoliučiai neribotus resursus, tad kol viena grupelė inžinierių bandė sukurti automobilį, sugebantį pagerinti visus įmanomus greičio rekordus, Ferdinandas Piechas norėdamas išlyginti svarstykles, „Volkswagen“ kompanijoje dirbusiems kolegoms pasakė suprojektuoti mašiną, kuri 100 kilometrų suvartotų vos 3 litrus degalų. Ambicingas tikslas? Be abejonės.
Natūralu, jog Ferdinando Piecho akiratyje iškart atsidūrė mažytis „
Volkswagen Lupo“, kuris, regis, turėjo visas reikiamas savybes. Mažas, kompaktiškas, nesudėtingos konstrukcijos ir, tiesą sakant, norėtųsi sakyti – lengvas, bet standartinis „Lupo“ inžinieriams pasirodė pernelyg sunkus.
Inžinieriai siekė pašalinti kiekvieną nereikalingą gramą ir kilogramą. Siekdami svorį sumažinti iki maksimalios ribos, durys, variklio ir bagažinės dangtis buvo pagaminti iš lengvesnio metalo. Automobilio langai buvo gerokai siauresni. Kiekviename žingsnyje buvo siekiama pašalinti kiekvieną nereikalingą gramą.
Po griežtos ir gerą pusmetį trukusios dietos, kompaktiškiausias bendrovės modelis sugebėjo atsikratyti net 145 kilogramų. Jeigu silpniausią variklį, kukliausią komforto įrangą turinti „Lupo“ versija svėrė 945 kilogramus, tai „Lupo 3L TDI“ tesvėrė 830 kilogramų.
„Volkswagen“ inžinieriai atsižvelgdami į „Lupo 3L TDI“ misiją šiame gyvenime, į mažąjį hečbeką įgrūdo 1,2 litro, 3 cilindrų dyzelinį variklį. Jį aprūpino tiesioginiu įpurškimu, turbokompresoriumi bei šį variklį suporavo su robotizuota mechanine pavarų dėže.
Automobilyje taip pat buvo įdiegtas „Eco“ važiavimo režimas, kuris „Lupo 3L TDI“ automobilyje turėjo gerokai didesnę svarbą. Naudojant „Eco“ režimą, variklio galia būdavo apribojama ties 42 AG. Veikiant „Eco“ režimui taip pat buvo įjungiama „Start/Stop“ sistema, kuri anuomet buvo labai retas reiškinys.
Vadovaujantis gamintojo duomenimis, taupiausias automobilis planetoje iki 100 km/val. galėdavo įsibėgėti per 14,5 sekundės ir pasiekti 165 km/val. greitį. Skamba juokingai, bet net ir kai kurie modernūs, gerokai pažangesni analogai pasižymi panašiomis charakteristikomis. Kita vertus, ekonomiškas automobilis ir neprivalo iki 100 km/val. įsibėgėti greičiau negu standartinis sportiškas hečbekas.
Vis dėlto, jeigu pažvelgę į automobilio technines charakteristikas supratote kas tai per daiktas, sekančią akimirką pažvelgus į „Lupo 3L TDI“ kainą norėtųsi susiimti už galvos. Bent jau Vokietijoje, „Volkswagen Lupo 3L TDI“ tuomet kainavo nuo 15 225 eurų arba maždaug 20 tūkst. eurų, jeigu „Volkswagen Lupo 3L TDI“ būtų parduodamas dabar.
Ekonomiškumo rekordai
Dyzelinu varomos mašinos visuomet atsidurdavo ekonomišką vairavimą propaguojančių vairuotojų akiratyje, kurie retkarčiais išsileisdavo į kelias dienas ar net savaites trunkančias keliones. Kodėl? Kokiu tikslu? Viskas dėl galimybės patekti Pasaulio rekordų knygą ir tuo pačiu parodyti koks ekonomiškas gali būti konkretus automobilis.
Kaip ir galėjote tikėtis, mažais gurkšniais dyzeliną siurbčiojanti „Lupo“ versija ekonomiškumo varžybose buvo gana dažnas dalyvis, tačiau iš gausybės bandymų, kuriuose buvo siekiama pademonstruoti koks taupus šis „Volkswagen“, mes norėtume išskirti tik du atvejus.
Pirmasis ekonomiškas pasivažinėjimas, vertas viso pasaulio dėmesio, įvyko 2001-ųjų metų liepą. Tuomet eksperimentui pasiruošęs, ekonomiško vairavimo propaguotojas, Miyano Shigeru, važiuodamas Jungtinės Karalystės keliais sugebėjo užfiksuoti vos 2,36 litro 100 kilometrų siekiančias kuro sąnaudas.
Praėjus dvejiems metams nuo šio įvyko, japono užfiksuotą rodiklį nusprendė pagerinti dar vienas ekonomiško vairavimo ąsas – Gerhardas Plattneris. Tik šį kartą jis buvo gerokai ambicingesnis.
Gerhardas Plattneris savo kelionę pradėjo Osle, o ją užbaigė Hagoje. Šiuos miestus skyrė 4683 kilometrų ilgio maršrutas. Nors ši kelionė buvo gerokai ilgesnė negu įprastai, jis beveik 4700 kilometrų atstumą įveikė degalams išleisdamas vos 90,94 euro, o kelionės metu užfiksavo vidutines 2,74 litro sąnaudas 100 kilometrų.
Ambicijų nepateisino
Skambų vardą gavęs modelis keliose srityse tapo numeris vienas. Pavyzdžiui? Ši „Volkswagen Lupo“ modifikacija tapo pirmuoju serijiniu automobiliu Europoje, kuris atitiko „Euro 4“ išmetamųjų dujų teršalų normą. Be to, ekonomiškoji „Lupo“ versija buvo gaminama toje pačioje gamykloje kaip ir sportiškasis „Golf GTI“.
Vis dėlto, jeigu „Golf GTI“ buvo vienas pelningiausių bendrovės projektų, mažesnioji „Lupo 3L TDI“ versija buvo absoliuti priešingybė.
Kiekvienas pagamintas modelis gamintojui atnešdavo 1500 eurų nuostolį, tad dabar galite pabandyti paskaičiuoti kiek nuostolių patyrė „Volkswagen“ per šešerius metus. Per šį laikotarpį „Volkswagen“ pardavė mažiau nei 30 tūkst. „Lupo 3L TDI“ vienetų. Arba dvigubai mažiau negu buvo planuota iš pradžių.
Kritikos šiam automobiliui negailėjo nei mašiną išbandę klientai, nei žiniasklaidos atstovai. Pastarieji ypač.
Ekonomiškas hečbekas buvo peikiamas dėl aukštos kainos, spartietiško interjero ir elementarios komforto įrangos trūkumo. Reguliuojamo aukščio vairuotojo sėdynė – papildomos įrangos kataloge, magnetola – taipogi. Net ir oro kondicionierius buvo sumontuojamas tik už papildomą sumą.
Vis dėlto, daugelis manė, jog „Lupo 3L TDI“ tėra tik reklamai skirtas produktas, kuriuo „Volkswagen“ siekė save pristatyti kaip ekologiškų transporto priemonių gamintoją. Galbūt mažasis „Lupo“ ir padėjo „Volkswagen“ pakeisti iki tol suformuotą įvaizdį, bet visos pastangos nuėjo veltui. Ir visi puikiai žinote kodėl.
GALERIJA
VIDEO
