Ateinantį sekmadienį Lietuvoje vyks savivaldybių tarybų rinkimai, o praėjusį sekmadienį tokie vyko Hamburge, viename iš mažiausių federacinę Vokietiją sudarančių 16-os kraštų arba žemių. Tik Vokietijoje savivaldybių tarybos vadinamos seimeliais, jie renka žemių ministrus pirmininkus ir turi daugiau įgaliojimų.
Hamburgas, Bremenas ir Berlynas yra trys žemės, kurias sudaro po vieną miestą, tik Bremeną sudaro du – pats Bremenas ir Bremenhavenas. Todėl šiose iš miestų susidedančiose žemėse seimeliai renka ne ministrus pirmininkus, o merus, kaip tai daro savivaldybių tarybos ir Lietuvoje.
Kituose, bet toli gražu ne visuose Vokietijos miestuose merus renka tiesiogiai patys žmonės. Labai dažnai miestai turi ne tik pirmąjį, kitaip tariant, pagrindinį merą, bet ir antrąjį bei kartais trečiąjį – konkrečioms sritims kuruoti.
Žemių valdžių rinkimai Vokietijoje svarbūs pirmiausia vietos gyventojams, nes savivalda ten realesnė negu Lietuvoje. Tačiau jie svarbūs ir kaip nuotaikų barometras būsimų rinkimų rezultatams numatyti.
Štai praėjusio sekmadienio rinkimus Hamburge pirmą kartą per daugiau nei 10 metų laimėjo socialdemokratai, didele balsų persvara įveikę ligi šiol ten valdžiusius krikščionis demokratus, kurie pasirodė blogiau negu bet kada per visą pokarį.
O kadangi krikščionys demokratai koalicijoje su liberalais dabar vadovauja Vokietijos federacijai, jiems yra dėl ko nerimauti. Tik liberalams gal mažiau, nes jie pasirodė geriau ir pirmą kartą po ilgesnio laiko vėl įėjo į miesto seimelį.
Vis dėlto laikraščiai nesutarė, kiek Hamburgo rinkimai atspindėjo tik to miesto specifiką ir kiek davė pagrindo platesniems apibendrinimams. Pasak Kylio dienraščio „Kieler Nachrichten“, „Hamburgo socialdemokratų pergalė tikrai istorinė, jie jos nusipelnė dėl labai įtikinamo pirmojo numerio savo sąraše, dėl ilgalaikės, pasitikėjimo vertos strategijos ir dėl silpno priešininko“.
Braunšveigo „Zeitungas“ irgi rašė, jog „Vokietijos socialdemokratų partija Hamburgą atsikovojo šturmu, tačiau rinkimai – didele dalimi jų kandidato į merus Olafo Scholzo asmeninė pergalė. Hanzos miesto gyventojai pagerbė buvusio Vokietijos federacijos darbo ministro iniciatyvumą. Jis savo partijos nusikamavusį skyrių Hamburge atgaivino – ir taip hamburgiečius įtikino, jog socialdemokratai miestui geresnis pasirinkimas negu krikdemai“.
„Tai, kad Hamburge rinkimus vėl laimėjo socialdemokratai, nėra joks partinių draugų Berlyno centre nuopelnas“, – teigė Erfurto diernraštis „Thüringer Allgemeine“ ir tęsė:
„Olafas Scholzas laimėjo prieš nuobodulį, kuris sklido iš Willy Brandto namų. Ir būtent Olafas Scholzas, Gerhardo Schröderio žmogus. Jis priminė socialdemokratams, kurioje vietoje rinkimai Vokietijoje laimimi. Ogi – viduryje, centre“.
Taigi, pasak Erfurto laikraščio, Hamburgo rinkimų pamoka, kad norint laimėti svarbu ne tik tai, kas sąrašui vadovauja, bet ir tai, kad reikėtų laikytis vidurio kelio, nebūti kraštutiniaisiais.
Vadovavimo svarbą savaip pabrėžė ir Frankfurto dienraštis „Rundschau“: „šių rinkimų pamoka yra ne krikščionių demokratų žlugimas, o politinio vadovavimo reikšmė. Kai Hamburgą dar valdė krikščionys demokratai su žaliaisiais, bet iš mero posto pasitraukė populiarusis krikdemas Ole von Beustas, tai visi miesto reikalai pašlijo. Dabar Olafas Scholzas, kaip įpėdinis, yra tas žmogus, kurio toje vietoje reikia. Jis – rūpestingas, stropus bendruomenės reikalų gynėjas, Hamburge tinkantis į pirmuosius merus, o Vokietijos federacijoje – į kanclerius“, – pagyrė O. Scholzą į kairę linkęs Frankfurto dienraštis.
Pasak šiaurės Vokietijos konservatyvaus dienraščio „Welt“, socialdemokratų pergalė Hamburge „pirmiausia yra vietos politikos ir vietos patriotizmo pergalė. Pasauliui atsivėrusiam uostamiesčiui nelabai ten rūpi, ką apie jo pasirinkimus galvoja Reino kraštas-Pfalcas ar Tiuringija. Užtat socialdemokratų laimėjimas nebūtinai yra seismografas Saksonijai-Anhaltui ar Badenui-Viurtembergui ar Reino kraštui-Pfalcui“, kur vėliau šiemet irgi vyks vietos rinkimai.
Kai kurie laikraščiai priminė, jog Hamburgo žemėje žlugo pirmoji Vokietijoje krikčionių demokratų ir žaliųjų koalicija. Kai kas vylėsi, jog tai būtų buvęs geras modelis visai Vokietijos federacijai, vietoj dabar šalį valdančios krikščionių demokratų ir laisvųjų demokratų (liberalų) koalicijos.
Bet dabar žaliųjų Hamburgo vadovybėje nebeliko, jie turės pereiti į opoziciją. Anot Leipcigo Volkszeitungo, žalieji „apsiskaičiavo“, tuo tarpu liberalai gali pasidžiaugti, kad vėl pateko į seimelį.
O Diuseldorfo „Westdeutsche Zeitungo“ nuomone, labai jau suskilusių liberalų pakliuvimas į seimelį itin hamburgiškas: tiek socialdemokratų, tiek liberalų rinkėjai pasisakė už ekonominį kompetentingumą – į pirmąją kiekvieno sąrašo vietą iškėlė kandidatus, nuo kurių netrenkia politinė smarvė.
Hamburgo rinkimais domėjosi ne tik Vokietijos spauda. Štai Ciuricho „Tages-Anzeigeris“ rašė, jog „rinkėjai nebepriima prasto valdymo, kurį vykdo vidutiniškų sugebėjimų personalas. Hamburge krikščionių demokratų partija prestižinius projektus, kaip Elbės filharmonijos rūmai, kėlė aukščiau eilinių žmonių poreikių, teikė silpnaprotiškus taupymo pasiūlymus ir kartu su žaliaisiais koalicijos partneriais apsiskaičiavo švietimo politikoje“.
Pasak Varšuvos dienraščio „Gazeta Wyborcza“, „rezultatai krikščionims demokratams buvo kuo skausmingesni ir dėl to, kad Hamburgas – pirmasis iš septynių federacijos kraštų, kuriuose šiais metais vyks rinkimai. Pernai krikščionių demokratų partijai pralaimėjus rinkimus Šiaurės Reine-Vestafalijoje, kanclerė nebeturi daugumos Bundesrate, Aukštesniuosiuose parlamento rūmuose, ir su kiekvienu papildomu pralaimėjimu vis kitoje federacijos žemėje padėtis tik blogėja. Jeigu kovo mėnesį jos partija pralaimės rinkimus ir Badeno-Viurtembergo krašte, laikomu krikdemų tvirtove, ponia A. Merkel gali pasijusti priversta pasiduoti“.
Liuksemburgo dienraštis „Luxemburger Wort“ priminė, kad kovo 27 d. bus rinkimai ne tik Badene-Viurtemberge bet ir Reino krašte-Pfalce. Todėl socialdemokratų triumfas Hamburge yra daugiau negu tik įspėjamasis šūvis krikščionių demokratų vadovei Angelai Merkel ir liberalų vadovui Guido Westerwellei – tai gali būti seniai laukiamo socialdemokratų partijos sustiprėjimo pradžia“.
Mykolas Drunga