Lietuvos ūkininkas, nakvodamas pamiškėse, atsigerdamas iš balų, parkeliavo iš Vokietijos į savo gimtinę. Odisėja truko devynias paras, rašo „Lietuvos rytas“ .
Tris pastarąsias paras Kupiškio rajono ūkininkas 41 metų Saulius Marcinkevičius tik valgė ir miegojo.
Vokietijos mieste Leipcige pasimetusiam Antašavos gyventojui praėjusį savaitgalį pagaliau pavyko parsikasti į Kupiškį.
Be poilsio, pastogės ir maisto antašavietis į namų pusę, daugiausia – pėsčias keliavo bene devynias paras.
Grįžo leisgyvis, netekęs 5 kilogramų svorio, kruvinomis kojomis. Bet laimingas.
Dingo per ekskursiją
Iki tol pražuvėlio ieškojo ir Lietuvos policija, ir net Interpolas.
Vakar jau kiek atsigavęs ir linksmai nusiteikęs sugrįžėlis prisistatė Kupiškio policijai, kad ši galėtų oficialiai užbaigti lapkričio 16 d. paskelbtą dingusio S. Marcinkevičiaus paiešką.
„Lietuvos rytas“ prieš savaitę rašė, jog lapkričio 16 d. į policiją kreipėsi S. Marcinkevičiaus sesuo ir pranešė, kad namo iš vienos ekskursijos Vokietijoje negrįžo jos brolis.
Vyriškis pradingo lapkričio 13-ąją. Jis su grupe žemdirbių keliavo į žemės ūkio parodą Hanoveryje.
Autobusui sustojus Leipcige, antašavietis išlipo ir pasiklydo.
Po kelių valandų susirinkę į autobusą keliautojai S. Marcinkevičiaus nesulaukė. Kiek paieškoję, tęsė kelionę į Hanoverį. Apie pradingėlį buvo pranešta Vokietijos policijai. Ši informavo Lietuvos ambasadą.
Pagalbos paprašyti nedrįso
Išlipęs iš autobuso S. Marcinkevičius neturėjo jokių daiktų, vilkėjo striukę. Joje buvo likęs pasas ir maždaug šimtas eurų. Tad paklydėlis pasijuto ramiau.
Supratęs, kad neberas aikštelės, kur stovi jo autobusas, antašavietis vis dar vylėsi, jog bendrakeleiviai jo ieškos. Tad kurį laiką vaikštinėjo aplinkui. Veltui.
„Iš pradžių suėmė baimė. Paskui ėmiau save raminti. Juk tarp žmonių esu, o ne kokioje negyvenamoje saloje“, – pasakojo paklydėlis. Jis patraukė miesto centro link, kur buvo šviesiau.
„Po Leipcigą vaikštinėjau gal kokias keturias paras. Niekas manęs nepastebėjo, nekalbino. Nakvojau ant suoliukų autobusų stovėjimo aikštelėse.
Nei vokiškai, nei kaip nors kitaip užsienietiškai nemoku. Todėl nedrįsau ir policininkų pagalbos prašyti“, – pasakojo ūkininkas.
Gelbėjo obuoliai laukuose
Vėliau S. Marcinkevičius prisiminė, kad keliautojų grupės autobusas į Leipcigą įvažiavo tiltu per didelę upę. Pagaliau suradęs tą vietą, patraukė prie autostrados, kuri veda Lenkijos pusėn.
„Klaidžiodamas Leipcige užeidavau į kavinukes, užkąsdavau. Išėjus už miesto, pavalgyti nebuvo kur. Ir pinigų nebeliko.
Teko verstis kitaip. Laukuose rasdavau obuolių, dar atsigerdavau iš balų, upelių. Esu tarnavęs kariuomenėje, žinau, kad galima išgyventi, tik jėgos vis labiau seko“, – pasakojo keliautojas.
Nakvynei antašavietis rinkosi pamiškes, pasiklodavo šakų, kad neperšaltų. Bet žmoniškai užmigti negalėjo. Sumerkdavo akis kokiai valandai ir imdavo sapnuoti. Dažniausiai – namus.
„Buvo momentų, kai apleisdavo jėgos. Pagalvodavau: viskas, namo nebegrįšiu, galą gausiu.
Bet pasidarydavo gaila motinos, saviškių. Vėl susiimdavau“, – prisipažino vyras.
Policija vijo nuo greitkelio
Paklydėlis vylėsi kokia nors pakeleivinga mašina, gal vairuojama lietuvio, pasiekti Lenkijos sieną.
Tačiau tautiečių kupiškėnas nesutiko. Užtat vokiečių policininkai buvo sustabdę jį bent tris kartus.
„Paimdavo pasą, jį atidžiai apžiūrėdavo, pasikalbėdavo per raciją ir paleisdavo. Tik parodydavo mostais, kad negalima vaikščioti palei autostradą“, – pasakojo S. Marcinkevičius.
Pareigūnai keistą keliauninką dar pavėžėdavo toliau nuo greitkelio ir palikdavo.
Pamatęs, kad nebus ramybės, kupiškėnas ėmė laikytis atokiau nuo kelio.
Ėjo laukais, pamiškėmis. Taip per dvi paras nukeliavo gal kokį šimtą kilometrų.
Tik priartėjus prie Lenkijos sienos, policininkai pasitaikė dėmesingesni.
Patikrinę dokumentus ir pamatę, kad vyras – leisgyvis, nusivežė į nuovadą. Ten atsirado ir vertėja.
Antašaviečiui pagaliau nušvito viltis, kad jo nebeišmes šalia autostrados.
Kilometro Kupiškyje nebeįveikė
Vokietijos nuovadoje lietuviškai surašęs savo istoriją S. Marcinkevičius buvo pavėžėtas iki Lenkijos sienos.
Čia jis susirado vilkiką su lietuvišku numeriu ir parvažiavo iki tėvynės. Pakeleivingomis mašinomis antašavietis pagaliau pasiekė sankryžą prie Kupiškio.
„Tikėjausi pėsčias pareiti į sesers namus – buvo likęs geras kilometras. Bet visai apleido jėgos. Kojos buvo kruvinos, ištinusios. Teko vėl stabdyti automobilius“, – paskutines kelionės akimirkas prisiminė paklydėlis.
Tokių nuotykių nenusipirksi
Laimingai namo parkakęs S. Marcinkevičius jokių priekaištų kelionės rengėjams neturi.
„Pats pasiklydau. Užtat patyriau tokių ekstremalių nuotykių, kokius kiti žmonės už didelius pinigus perka“, – šmaikštavo antašavietis, jau atgaunantis jėgas po nemigos, badmiriavimo ir troškulio dienų.
Iki šiol svetur nebuvęs S. Marcinkevičius prisipažino: „Jautė širdis, kad nėra ko ten man trenktis, bet prikalbino kiti“.
Po šio nuotykio Kupiškio rajono gyventojas pasižadėjo sau daugiau nekelti kojos iš Lietuvos.
Jis iki šiol nėra sukūręs šeimos, gyvena kartu su motina.
Virginija Juškienė
