„Mano požiūriu, būtų įmanoma oficialiai paskolinti, pavyzdžiui, vienų metų laikotarpiui – minint Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918-aisiais 100-ąsias metines“, – BNS sakė M.Hollmanas.
„Vis dėlto atskirti originalų dokumentą nuo jo konteksto ir perduoti jį Lietuvai būtų precedentas, galintis sukelti nenumatytų padarinių visuotinai pripažįstamiems archyvų ir istorikų darbo pagrindiniams principams – ne vien Vokietijoje, bet ir pasaulyje“, – teigė archyvų vadovas.
Ranka rašytą Vasario 16-osios nutarimą lietuvių ir vokiečių kalbomis su 20 signatarų parašais Berlyno diplomatiniame archyve kovo pabaigoje rado Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Liudas Mažylis. Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė išsakė lūkestį, kad Vokietija jį perduos Lietuvos valstybei kaip dovaną valstybės atkūrimo šimtmečio proga.
Jono Basanavičiaus pirmininkaujama Lietuvos Taryba Nepriklausomybės aktą pasirašė 1918 metų vasario 16 dieną Vilniuje. Istorikai mano, kad tądien galėjo būti pasirašyti keli dokumentai, kitų buvimo vieta nėra žinoma.
Neturėtų būti atskirtas
Pasak M.Hollmano, Vokietija supranta šio dokumento reikšmę Lietuvai, Federalinio užsienio reikalų ministerijos archyvas tai parodė, kai nedelsdamas pateikė Lietuvai aukščiausios kokybės reprodukciją.
Tačiau, jo teigimu, atskirti vieną dokumentą iš visos bylos būtų klaida.
„Minėtas dokumentas nėra vienintelė nepriklausomybės deklaracija; jis nebuvo pavogtas arba netesėtai perkeltas. Kalbame apie laišką Vokietijos Imperijos vyriausybei, kuriuo Vokietijos vyriausybė informuojama apie nepriklausomybės aktą ir prašoma jį pripažinti“, – aiškino M.Hollmanas.
„Laiškas įprasta tvarka buvo įtrauktas į Užsienio reikalų ministerijos registrą, kaip būtų pasielgta su bet kuriuo kitu laišku ir jo priedais. Dabar jis yra archyve saugomos ištisos bylos dalis ir neturėtų būti nuo jos atskirtas“, – pridūrė jis.
Pasak M.Hollmano, archyvarai labai vengia nustatyti kokių nors atskirų dokumentų konkrečią kainą.
„Archyvuose saugomos medžiagos vertė priklauso nuo jos vientisumo ir autentiškumo – taigi, Vokietijos archyvų įstatymas aiškiai skelbia, kad Federalinio archyvo medžiaga yra nedaloma. Kiekvienas archyvinės medžiagos naudotojas gali rasti dokumentą, kuris jam asmeniškai būtų labai brangus. Tačiau, žinoma, neįmanoma suteikti kiekvienam naudotojui nuosavybės teisės į jiems konkrečią vertę turinčius dokumentus“, – teigė jis.
Archyvų vadovas taip pat suabejojo galimybe dokumentą nuolat deponuoti – tai reikštų, kad dokumentas formaliai būtų perduotas Lietuvai saugoti, bet liktų Vokietijos nuosavybe.
„Šį dokumentą nuolat deponuoti Lietuvoje iš tikrųjų būtų tas pats kaip oficialiai jį perkelti arba perduoti. Abejoju, ar toks sprendimas būtų suderinamas su Vokietijos arba tarptautiniais įstatymais“, – teigė Vokietijos federalinio archyvo prezidentas.
Nutarimo kelias
Lietuvos Tarybos nutarimą dėl nepriklausomos demokratinės valstybės atstatymo su sostine Vilniuje 1918-ųjų vasario 16-osios popietę signataras Jurgis Šaulys įteikė Vokietijos diplomatui Eckartui von Boninui (Ekartui fon Boninui). Diplomatas kovo 22 dieną šį laišką išsiuntė kancleriui Georgui von Hertlingui (Georgui fon Hertlingui). Netrukus po to nutarimas perduotas Užsienio reikalų ministerijai, kur buvo užregistruotas pagal įprastas to meto administracines procedūras.
Po Antrojo pasaulinio karo Užsienio reikalų ministerijos bylas laikė ir archyvavo sąjungininkai. 1950 metais bylos grąžintos Užsienio reikalų ministerijai. Nuo to laiko dokumentas laikomas Vokietijos užsienio reikalų ministerijos politiniame archyve.
Lietuvos diplomatai pripažįsta, kad dokumentas Lietuvai gali būti perduotas tik Vokietijos valdžios geros valios politiniu sprendimu. Lietuvos lūkesčiai jau išsakyti aukščiausiu lygiu – D.Grybauskaitės laiške Vokietijos prezidentui, per užsienio reikalų ministrų pokalbį, šį klausimą diplomatai taip pat aptarė su kanclerės Angelos Merkel patarėjais.
Vokietijos perduota Vasario 16-osios akto faksimilė šiuo metu eksponuojama Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.
2007 metais Vokietijos archyvarai padovanojo Lietuvai XV amžiaus bažnytinį raštą, priklausiusį Kauno Šventojo Nikolajaus koplyčiai. Tai buvo pirmas istorinis dokumentas, į Lietuvos archyvus sugrįžtantis iš Vokietijos. Prieš kelerius metus Lietuva perdavė Vokietijai kelis vertingus paveikslus, nuo pokario saugotus Lietuvos dailės muziejuje. Juos grąžinti vokiečiams įpareigojo Lietuvos teismai, patenkinę Vokietijos ambasados ieškinį.
