Vokietija ir Lenkija imasi rimtų žingsnių kaimyniniams santykiams gerinti, o Kinija prieš Vakarus tik apsimetinėja. Tokią išvadą galime padaryti iš paskutinių dienų tarptautinės spaudos. Pradėkime nuo Vokietijos ir Lenkijos vyriausybių konsultacijų.
Apie jas Frankfurto prie Oderio dienraštis „Märkische Oderszeitung“ rašė, kad „kai vyriausybių vadovai ir beveik trys dešimtys ministrų iš dviejų kaimyninių šalių susitinka, tai tikrai nėra eilinis įvykis. O ir bendroji darbotvarkė, dėl kurios Varšuvos ir Berlyno ministrų kabinetai sutarė, ne tik šiaip sau.
Ypač į akis Vokietijos ir Lenkijos santykių tema krenta geras jų klimatas. Geri ūkio rodikliai abiejose šalyse ir tai, kad Lenkija neturi tokių finansų problemų kaip Graikija arba Airija, sudaro tiems santykiama pamatą“.
Pasak Oldenburgo dienraščio „Nordwest-Zeitung“, „Vokietijos ir Lenkijos santykiai lygiai 20 metų po draugystės sutarties pasirašymo yra laisvi nuo dekoracijų ir miražų. Vadovaujant Lenkijos premjerui Donaldui Tuskui, kuris Vokietijai atvirai palankus, ir kanclerei Angelai Merkel, lenkai ir vokiečiai glaudžiasi viens prie kito kaip niekada anksčiau nesenoje istorijoje nėra buvę.
Dvišalis vyriausybių susitikimas su dideliu savo susitarimų ir ketinimų pareiškimų kiekiu rodo, kad dvi susidraugavusios valstybės pasiryžusios kartu siekti bendrų ekonominių interesų Europoje“, – teigė Oldenburgo laikraštis.
Hanoverio „Allgemeine“ rašė, jog „vokiečiai galėjo per pastaruosius kelis metus įsitikinti, kad Lenkija vis labiau priima savo vaidmenį kaip centrinis Berlyno partneris Europos politikoje. Net pasaulinėje ekonomikos krizėje kaimynė Lenkija sublizgėjo augimo tempais. O ir Briuselyje Lenkijos įvaizdis pagerėjo.
Vis dėlto A. Merkel turi saugotis ir nebandyti šiuo metu pasunkėjusius santykius su Prancūzija kompensuoti nauju priartėjimu prie rytinio kaimyno“.
Taip rašė dienraštis „Hannoversche Allgemeine“. Nuo savęs šitą laikraštį pakritikuodami pridursime, jog tai, kad Briuselio akimis Lenkijos įvaizdis pasitaisė, nėra jau toks vienprasmiškas pagyrimas Lenkijai, nes paties Briuselio įvaizdis šaukte šaukiasi pagerėjimo. O raginimas per daug nesusidraugauti su lenkais bandant atsverti draugystės su prancūzais susilpnėjimą irgi skamba neskaniai.
Dėl Lenkijos santykių su Vokietija Varšuvos „Rzeczpospolita“ rašė, kad jie „reikalauja draugiškos, bet protingos perspektyvos. Turime įveikti Antrojo pasaulinio karo prarajas, bet ne tuoj pat šokti bavariškų liaudies dainų ritmu. Turime nepamiršti tamsios istorijos ir visuomet prisiminti Aušvicą ir Varšuvos sukilimą, tačiau turime suprasti ir tai, kad esame NATO ir Europos Sąjungos partneriai ir kad Lenkijos ūkio augimas nemaža dalimi priklauso nuo Vokietijos.
Iki šiol mums reikėjo vokiečių paramos. Berlynas palaikė mūsų pastangas įstoti į Europos Sąjungą ir vėliau didele apimtimi per Europos Sąjungos fondus finansavo mūsų investavimus. Šita lašelinė, deja, greitai išseks, kadangi turtingosios ES šalys neketina naujųjų narių subsidijuoti amžinai.
Vis dėlto ir Vokietijai šiandien reikia Lenkijos. Juk Angela Merkel Europoje tampa vis vienišesnė“.
Taip rašė „Rzeczpospolita“, o kitas Varšuvos dienraštis, „Gazeta Wyborcza“ pritarė minčiai, kad „vokiečiai pradeda pripažinti Lenkijos ekonomikos reikšmę. O lenkai, kurie tuoj po 1990 m. didžiai baimindavosi dėl Vokietijos susivienijimo, dabar supranta, jog abi šalys ekonomiškai fukcionuoja kaip Siamo dvyniai.
Kai Vokietijos ūkiui einasi gerai, tai Lenkijos ekonomikai – taip pat. Šitas įsisąmoninimas laiduoja tai, jog į kaimyną žvelgiame teigiamai ir sakome: taip, mes norime artimiau bendradarbiauti“.
Tiek iš užsienio spaudos apie tai, kad Lenkijos ir Vokietijos kaimyniniai santykiai klostosi gerai. Tačiau yra kita šalis, kuri Vakarams – ir ne tik jiems – kelia rūpesčio. Šiomis dienomis iš kalėjimo paleistas Kinijos laisvamanis menininkas Ai Weiwei, apie kurio veiklą ir suėmimą jau pakartotinai pranešėme laidoje „Ryto allegro“.
Šveicarijos dienraščio „Neue Zürcher“ požiūriu, „gerai, kad Ai Weiwei vėl laisvas – nors tik lygtinai ir neva po prisipažinimo, kad nemokėjo valstybės mokesčių. Kinijos režimas jį įvardija kaip atgailaujantį nusikaltėlį, kuris, atsižvelgus į jo silpną sveikatą, „didžiadvasiškai“ vėl išleidžiamas į laisvę. Čia reiškiasi tipiška diktatūros arogancija – diktatūros, kuri savavališkai be jokio pagrindo susigalvoja prisipažinimus ir kaltinimus. Taigi Kinijoje nieko naujo“.
Anot Londono dienraščio „Independent“, „Ai Weiwei – narsus vyras, kurį betgi lydi ir sėkmė. Juk jis yra tarptautiškai pripažįstamas menininkas. Dėl to jo areštas ir nuteisimas sukėlė protestus skersai išilgai pasaulio. O kaip dėl visų kitų kalinamųjų?
Kinija yra šalis su didžiausiu kiekiu politinių kalinių. Pasaulis žino tik du tris procentus jų. Ai Weiwei tarptautinė reputacija buvo ko gero per didelė, kad Kinija būtų galėjusi jį ilgai laikyti už grotų.
Tačiau tas pats žinomumas neišgelbėjo nuo politinio persekiojimo Nobelio taikos premijos laureato Liu Xiaobo. O tūkstančių kitų, kurie pūva Kinijos kalėjimuose, padėtis dar beviltiškesnė“.
Taivano dienraštis „Lianhe Bao“ rašė, kad nors Taivane irgi toli gražu ne viskas tobula, „toks atvejis, kaip Ai Weiwei, pas mus jau nebegalėtų pasitaikyti. Kam gi Taivane ateitų į galvą laisvai mąstančio ir kritiškai nusiteikusio menininko taip išsigąsti ir šitaip su juo elgtis?
Reikia tikėtis, kad lankytojai iš Kinijos žemyno, kurie dabar gali mus aplankyti kaip pavieniai turistai, iš Taivano į savo tėvynę parveš laisvos minties sėklą“, – rašė salos-valstybės į petus nuo Kinijos žemyno laikraštis.
O Vokietijos laikraščiai taip pat ar net dar labiau akcentavo Kinijos valdžios ne tik represyvumą, bet ir dviveidiškumą. Štai dienraščio „Frankfurter Allgemeine“ nuomone, ji paleido menininką ir disidentą Ai Weiwei, ir tai su griežtais apribojimais, tik dėl to, kad netrukus „ministras pirmininkas Wen Jiabao leisis į kelionę. Kadangi jį į svečius priimsiančios vyriausybės, įskaitant Vokietijos, nebūtų galėjusios išvengti Ai Weiwei temos, Kinijos teisėtvarka savo viršininką nuo tos problemos atpalaidavo.
Tuo tarpu Ai Weiwei tik persikėlė iš mažesnio į didesnį kalėjimą. Jam neleidžiama iš Pekino išvykti. Ir kadangi iš jo galima tikėtis, kad jis po tam tikro atokvėpio vėl pasisakys politiškai, turėtų būti tik laiko klausimas, kada jis vėl taps „vyriausybės svečiu“.
Kiti Vokietijos laikraščiai, įskaitant „Neue Osnabrücker Zeitung“ ir Berlyno „Tageszeitung“, irgi žiūrėjo į Ai Weiwei paleidimą kaip taktišką propagandos manevrą ir ko gero tik laikiną. Pastarasis laikraštis, kurį leidžia į kooperatyvą susijungę nepriklausomi Berlyno kairieji, dar priminė, jog „pastarosiomis savaitėmis ir mėnesiais daugelis teisininkų, menininkų ir filosofų buvo Kinijos valdžios pagrobti, suimti ar prigrasinti“ dėl to, kad jie „kompartijos galingiesiems tik atsuko veidrodį“.
Mykolas Drunga
