29 metų Rafaelis Fellmeris ir jo šeima pasirinko ypatingai taupų gyvenimo būdą ir dėl jo beveik gali nenaudoti pinigų. Maistą jie renka iš maisto parduotuvių konteinerių, nuomą „moka“ atlikdami įvairiausius su namu susijusius darbus, o norėdami ką nors įsigyti naudoja mainų sistemą. Pinigus išsitraukia tik tuomet, kai visiškai neįmanoma išvengti jų vartojimo, pasakoja „odditycentral.com“.
R. Fellmeris pats pasirinko tokį gyvenimo būdą. Jis yra kilęs iš geros architekto ir fizioterapeutės šeimos, baigė Europos studijas Hagoje ir tikrai galėtų gauti gerą darbą, jei to norėtų. Tačiau prieš kelerius metus, jis nusprendė, kad yra svarbesnių dalykų nei pinigai ir ėmė palaipsniui mažinti savo išlaidas viską darydamas taip, kad tai nieko nekainuotų. Ekonominė krizė, pasaulinis vandens ir maisto trūkumas, klimato kaita tik sustiprino jo pasirinkimą. Ir nors daugelis jį smerkia dėl atsisakymo dirbti ir maisto iš konteinerių rinkimo šeimai, jis laikomas „Gyvenimo be pinigų“ judėjimo, kuris sparčiai populiarėja Vokietijoje, lyderiu.
Rafaelio gyvenimą pakeitė kelionė į Meksiką, kur jį į vestuves pakvietė draugas. Vaikinas nusprendė, kad pasirinktąjį tašką reiktų pasiekti neišleidžiant nei cento. Jis tranzavo, už kelionę siūlėsi dirbti laivuose, miegojo sunkvežimiuose, mokyklose ir gaisrinėse, kol galiausiai po 11 mėnesių pasiekė Gvatemalos sieną su Meksika.
Jam ši kelionė padarė tokį įspūdį, kad vaikinas nusprendė toliau gyventi be pinigų. Vėliau Centrinėje Amerikoje jis sutiko savo būsimą žmoną Nieve. Kai ji netrukus tapo nėščia, trumpam reikėjo nutraukti gyvenimo be pinigų projektą. Aviakompanijos darbuotojas, su kuriuo jie susisiekė per „Couch Surfing“ puslapį, parūpino šeimai skrydį į Vokietiją tik už 150 eurų.
Sugrįžęs į Vokietija Rafaelis kurį laiką gyveno su šeima, kol pavyko rasti gyvenąmąją vietą, už kurią galima mokėti ne pinigais, o darbais. Šiuo metu šeima yra įsikūrusi vilos Kleinmachnow, esančios netoli Berlyno, rūsyje. Jie rūpinasi sodu ir tvarkymu, tad turi apmokėti tik elektros ir vandens sąskaitas, kurios yra labai nedidelės. Tačiau pinigų prireikė, kai reikėjo apmokėti Nieve vizitą pas ginekologą ir įsigyti sveikatos draudimą.
R. Fellmeris mano, kad išmesti maistą yra beprotybė. Daugumą maisto produktų jis surenka iš parduotuvių konteinerių, kurie tikrai puikiai tinkami vartojimui. Tris arba keturis kartus per savaitę apie vidurnaktį apsiginklavęs lempa ir didele kuprine Rafaelis išsiruošia „gelbėti maisto nuo šiukšlių“. Nors toks įėjimas į parduotuvės teritoriją Vokietijoje laikomas įstatymo pažeidimu, dauguma kompanijų nemato tokiame elgesyje nieko blogo ir net liepia personalui atskirti dar vartotiną maistą nuo šiukšlių.
„Gyvenimo be pinigų“ judėjimas ėmė sparčiai populiarėti įvairiuose Vokietijos miestuose. Internete galima rasti įvairios naudingos informacijos, pradedant nuo pavojų, su kuriais galima susidurti renkant maistą iš konteinerių iki receptų, ką galima pagaminti iš surinkto maisto.
Rafaelis teigia, kad tokie žmonės kaip jis yra vienu žingsniu pralenkę „Ocupy“ judėjimą, kurio dalyviai tiesiog stovyklavo ir protestavo prieš sistemą, o jie tuo tarpu atsisako sistemos „degalų“ – pinigų.
