Vokiečių psichologas Kristofas Mölleris atkreipė dėmesį, kad nei norvegų teroristas Andersas Breivikas, nei 24 metų Jamesas Holmesas, kuris neseniai Amerikoje, Auroros mieste iššaudė kino teatro žiūrovus, nebuvo susikūrę „Facebook“ paskyros.
Remdamasis šiuo faktu ekspertas sukūrė ištisą teoriją apie maniakų, kurie pasižymėjo masinėmis žudynėmis įvairiose šalyse, asmenybę, praneša vokiečių laikraštis „ Der Tagesspiegel“.
K. Möllerio nuomone, profilio „Facebook“ nebuvimas gali tapti pirmuoju požymiu, kuris liudija apie asocialų žmogaus asmenybės charakterį. Ateityje, galbūt, tokie pastebėjimai padės nustatyti potencialius nusikaltėlius anksčiau, kol jie dar nespėjo įvykdyti nusikaltimo.
Vokietijos leidinys taip pat primena, kad darbdaviai neretai patikrina būsimuosius kandidatus į tam tikrą darbo vietą ir atkreipia dėmesį į tą informaciją, kurią žmogus publikuoja socialiniame tinkle.
Jei kandidatas iš iš viso nėra susikūręs profilio, jo kandidatūra net nesvarstoma. Manoma, kad toks žmogus arba ką nors slepia, arba tiesiog neturi draugų, kitaip tariant – yra asocialus.
Leidinys atkreipia dėmesį, kad iki šiol psichologai dažniau siūlė ieškoti maniakų socialinių tinklų viduje, o ne už jų ribų, o taip pat įspėdavo, kad susidomėjimas socialine internetine žiniasklaida didina nekontroliuojamų poelgių riziką.
Tarkim, Kanados psichologė Soraya Mehdizadeh iš Jorko universiteto (Otario provincija) dar prieš keletą metų eksperimento metu aptiko, kad socialinio tinklo „Facebook“ gerbėjai pasižymi žemu savęs vertinimu ir polinkiu į savimeilę. Gautus rezultatus tyrėja aiškino tuo, kad „Facebook“ savimi nepasitikintiems žmonėms suteikia galimybę lengvai užmegzti naujas pažintis ir beribę erdvę savęs įprasminimui.
Žinoma Britanijos mokslininkė, baronienė Susana Greenfield įsitikinusi, kad tų žmonių, kurie neatsitraukia nuo „Facebook“ arba „Twitter“, yra akivaizdžiai sumažėjęs dėmesio koncentracijos lygis, tačiau padidėjęs skubaus įvertinimo poreikis ir daugelis jų yra praradę bendravimo įgūdžius – tokius, kaip gebėjimą pokalbio metu žiūrėti pašnekovui į akis. Visa tai laikoma „identiteto krizės“ požymiu – šiuo terminu psichologijoje apibūdinimas žmogaus ar socialinės grupės prarastas suvokimas apie savo vietą visuomenėje ir savęs vertinimas.
Kol mes galvojame apie šią problemą, virtuali „draugystė“ ir kompiuteriniai žaidimai pamažu performuoja žmogaus smegenis, perspėja mokslininkė baronienė, kuri yra Oksfordo universiteto profesorė, autoritetinga psichologijos, neurobiologijos ir farmakologijos specialistė, taip pat žinoma rašytoja ir Lordų rūmų narė.
Danų psichologas Andersas Coldingas-Jørgensenas taip pat mano, kad dėl įpročiu tapusio domėjimosi kompiuteriu paaugliai praranda socialinius įgūdžius. Jo nuomone, bendravimas pasitelkus vadinamuosius socialinius tinklus primena nesaikingą „Coca-Cola“ vartojimą. „Facebook“ ir „Twitter“ apgauna smegenis, priversdami jus patikėti neva elektroninis bendravimas patenkina moksleivių socialinius poreikius, - tokią išvadą neseniai padarė A. Jørgensenas ir jo kolegos iš Danijos nacionalinio visuomenės sveikatos instituto. – Nors jūs žinote, kad sėdite ant kėdės, jūs nejaučiate gestų kalbos, nejaučiate artimo ir kitų žmonių kvapo. Tai tas pats, kaip gerti „Coca-Cola“, įsivaizduojant, kad į organizmą patenka pakankamai maistingųjų medžiagų ir vitaminų.“
Terminas „identiteto krizė“ moksle atsirado pakankamai neseniai – antroje praėjusio šimtmečio pusėje. Jį pavartojo žinomas amerikiečių psichologas Erikas Homburger Eriksonas, povandeninių laivų jūreivių „karinių neurozių“ tyrimo metu. Krizė pasireiškia kaip žmogaus egzistuojančio socialinio statuso, arba socialinės grupės, pasikeitusios situacijos reikalavimams, neatitikimas. Pagrindinis rodiklis yra nesugebėjimas imtis naujo vaidmens, kurį diktuoja naujos aplinkybės arba, ėmusis jo, adaptuotis. Tarp požymių, labiausiai charakteringų šiai būsenai, psichologai įvardija: savivertės neadekvatumą, perspektyvų praradimą, pesimizmo augimą, socialinio aktyvumo pasikeitimą, bekompromisių sprendimų atsiradimą, padidėjusį interesą, nukreiptą į metafizines ir iracionalias problemas ir kt.
Spręsti apie tai, ar identiteto krizės vystymuisi daro įtaką socialiniai tinklai, arba priešingai, padeda ją įveikti, greičiausiai, kol kas tiesiog per anksti – taip pat, kaip, tarkim, iki šiol nėra vienareikšmio atsakymo ė klausimą apie galimą žalą, kurią daro mobilieji telefonai ir kiti dalykėliai. Viskas atsimuša į patikimos medicininės statistikos stygių, o tam, kad ji būtų pateikta, ekspertų nuomone, prireikia 50, ar net 100 metų.
Todėl, matyt, teisūs mokslininkai, kurie mano, kad dabartinė psichiatrų karta nepajėgi padėti žmonėms spręsti psichologines problemas, susijusias su internetu. Juoba, kad kita dalis psichiatrų mano, kad kiekviena nauja karta susiduria su naujais iššūkiais, ir nereikia pervertinti pavojaus.
