Tris dešimtmečius valdant Nursultanui Nazarbajevui, Vidurinės Azijos respublika stabilumą pavertė savo prekės ženklu. N. Nazarbajevo atsistatydinimas 2019 m., siekiant užimti Nacionalinio saugumo tarybos pirmininko pareigas, leido jam išlaikyti kontrolę ir, daugelio manymu, gali įkvėpti paties V. Putino planus 2024-iesiems, kai pasibaigs jo kadencija.
N. Nazarbajevo įpėdinio Kassym-Jomart Tokayev pirmasis poelgis prezidento poste buvo pervadinti sostinę iš Astanos į Nursultaną savo pirmtako garbei. Tai nenumalšino kazachų susierzinimo dėl siaučiančios korupcijos ir nelygybės išteklių turtingoje šalyje.
V. Putinui ši krizė yra ir iššūkis, ir galimybė.
Geopolitiškai tai, kas vyksta Kazachstane, atitraukia dėmesį nuo Kremliaus kruopščiai parengto plano Ukrainai. Prie sienos su Ukraina sutelkęs daugiau nei 100 000 Rusijos karių, tankų ir artilerijos, V. Putinas išsikovojo vietą prie stalo vyksiančiose saugumo derybose su JAV ir NATO. Tačiau padėtis Kazachstane gali susilpninti šią darbotvarkę.
„Atrodo, kad Ukraina ir NATO nebėra vienintelis pagrindinis būsimų Rusijos ir JAV derybų akcentas. Atsirado naujas karštas klausimas deryboms su [JAV prezidentu Joe] Bidenu, be to, Putinui sunkiau dėti bendras pastangas savo pagrindiniame diplomatiniame fronte“, – sakė Aleksandras Baunovas iš Maskvos Carnegie centro.
V. Putinas atsidūrė tikrai nepavydėtinoje situacijoje. Protestuotojų skanduotė „Shal Ket“ – kazachų kalba reiškia „seni, išeik“ – atkartojo Rusijos opozicijos lyderio Aleksejaus Navalno pasityčiojimą iš V. Putino kaip „seno žmogaus bunkeryje“.
Ir po sukilimų prieš Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių bei Baltarusijos prezidentą Aleksandrą Lukašenką, Kazachstanas pateikia dar daugiau įrodymų, kad joks „tautos tėvas“ – nesvarbu, kokios didelės jo pergalės rinkimuose ar kaip entuziastingai skamba oficialūs pagyrimai – nėra saugus.
Kazachstano geltonosios liemenės
Tereikia nedaug, kad ekonominiai nesutarimai (Kazachstano atveju – padvigubėtų kuro kainos) virstų politiniais. Po ilgų metų pragyvenimo lygio žeminimo, Kremliui tai kelia nerimą.
Vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuoti policijos pareigūnų perėjimai į opoziciją, ir kuriuos Kazachstano vidaus reikalų ministerija pavadino netikrais, tik padidina nerimo jausmą. Baltarusijoje būtent teisėsaugos lojalumas ir Maskvos politinė parama išlaikė A. Lukašenką klibančioje kėdėje.
Susidūręs su galimu Baltarusijos scenarijaus pasikartojimu, Kremlius perima kontrolę. Oficialiai atsakydama į Tokajevo kreipimąsi į Rusijos vadovaujamą Kolektyvinio saugumo sutarties organizaciją (KSSO), Rusija išsiuntė desantininkus kaip „taikos palaikymo misijos“ dalį.
Tai pirmas kartas, kai regioninis saugumo aljansas dislokuoja savo karius. Dar svarbiau, kad jie siunčiami sustabdyti vidinį sukilimą, o ne išorinę grėsmę.
Rusijos sprendimas kištis į Kazachstano reikalus yra „posovietinės erdvės įvykis“, – rašė žurnalo „Russia in Global Affairs“ redaktorius Fiodras Lukjanovas, kuris taip pat konsultuoja Kremlių užsienio politikos klausimais. „Riba tarp to, kas gali būti laikoma vidaus ir išorės reikalais, buvo sulieta“, – pridūrė jis.
Įvykiai Kazachstane Rusijoje įtvirtino naratyvą, kad protesto judėjimai yra pavojingi ir remiami užsienio jėgų. Rusijos užsienio reikalų ministerija protestus apibūdino kaip „išorės išprovokuotus bandymus smurtinėmis priemonėmis sutrikdyti valstybės saugumą ir vientisumą“.
Rusijos valstybinė žiniasklaida priartino vaizdo įrašus, kuriuose demonstruojami protestuotojai, grobiantys parduotuves ir bankus, neatsižvelgdama į pagrindines sukilimo priežastis ar faktą, kad protestai iš pradžių buvo taikūs.
„Saugokitės ir paruoškite savo vaikinus uniformoms. Iš anksto. Kaip roges vasarą“, – kaip pamoką tviteryje rašė Rusijos RT kanalo vadovė Margarita Simonyan.
Žvelgiant per šį objektyvą, Kazachstano krizė suteikia Maskvai galimybę pasipuikuoti savo įtaka buvusioje sovietinėje erdvėje.
„Rusiją ištiko staigi krizė, kurią dabar ji siekia paversti galimybe“, – sakė Maskvos valstybinio tarptautinių santykių instituto tarptautinių studijų vadovo pareigas einantis Maksimas Suchkovas. KSSO pasitelkimas „sustiprina Rusijos pozicijas Kazachstane ir Eurazijoje, dar kartą parodo, kad Eurazijoje nėra kitos valstybės, išskyrus Rusiją, kuri rūpintųsi savo kaimynų saugumu iškilus didžiuliam poreikiui“.
Daug kas priklausys nuo Rusijos dalyvavimo Kazachstane masto. Ekspertai jau perspėjo, kad užsitęsęs buvimas ne tik brangiai kainuoja, bet ir gali kazachus nuteikti prieš Rusiją, kaip tai atsitiko Ukrainoje.
„Potencialios nesėkmės persekios Rusiją, bet tai nėra Vakarų rūpestis“, – sakė M. Suchkovas.
Tikėtina, kad Kremlius sumaištį Kazachstane aiškins kaip N. Nazarbajevo pereinamojo laikotarpio plano nesėkmę, sakė politikos analitikas Abbasas Gallyamovas. Arba dėl to, kad atsistatydinęs 2019 m., jis iš tikrųjų nedavė kazachams to, ko jie norėjo – pokyčių.
Arba, ir tai greičiausiai bus Kremliaus interpretacija, nes jis iš viso neturėjo pasitraukti. „Privalai įsikibti į savo sostą iki galo“, – teigė A. Gallyamovas.
