Šis makabriškas viešųjų ryšių triukas buvo įvykdytas praėjus vos dviem savaitėms, kai J. Prigožinas viešai džiaugėsi kitu vaizdo įrašu, kuriame užfiksuota tokiu pačiu kūju įvykdoma „Vagner“ dezertyro egzekucija. J. Prigožinas taip pat neseniai gyrėsi, kad „Vagner“ trolių armija ir toliau kišis į Vakarų valstybių rinkimus. Kalbėdamas apie rinkimus JAV, J. Prigožinas sakė: „Mes įsikišome, įsikišame ir toliau įsikišinėsime“.
J. Prigožino vieši išsišokimai neva buvo nukreipti į Vakarus, tačiau tikrasis jo taikinys yra Maskvoje. Tai gynybos ministras Sergejus Šoigu. J. Prigožinas jau kurį laiką yra tarsi V. Putino pitbulis. Anksčiau jis vykdė slaptas operacijas Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, dabar J. Prigožinas mato galimybę padidinti savo įtaką. V. Putino invazijai stojant visose fronto linijose, Rusijos lyderis ieško šios situacijos kaltininkų, o tarp skirtingų grupių įsiplieskia konfliktai. Jei J. Prigožinas taptų kitu gynybos ministru – arba jeigu jis kitaip įgautų daugiau galios šiame kare – tai galimai lemtų dar grėsmingesnį posūkį Maskvoje. Taip yra todėl, kad J. Prigožinas vadovauja naujos kartos griežto kurso šalininkams, kurių agresija pranoksta net senąją V. Putino gvardiją. V. Putinui pasitraukus arba skilus Rusijos Federacijai, kiekvienas iš jų siektų valdžios.
V. Putinas niekada neturėjo absoliučios Rusijos ginkluotųjų pajėgų kontrolės, todėl jis negali reikalauti didelio kariuomenės lojalumo. Nors sovietiniai generolai buvo komunistų partijos nariai, šiandieninė Rusijos kariuomenė yra gana apolitiška. 2018 m. V. Putinas atnaujino sovietmetį menantį karinį-politinį direktoratą, siekdamas indoktrinuoti kariuomenę į putinizmą. Tačiau šiuo metu Rusijos ginkluotose pajėgose nėra tokių politinių komisarų, kokie tarnavo sovietinėje armijoje.
Atsižvelgus į tai, Rusijos kariuomenės nesėkmės Ukrainoje neabejotinai verčia V. Putiną jaustis nepatogiai. Įsiveržęs į Ukrainą, V. Putinas suteikė institucijai (kuri ir taip nepasižymėjo perdėtu lojalumu) priežastį jį niekinti. Vos per 10 karo mėnesių Rusijos kariuomenė prarado daugiau generolų ir aukšto rango karininkų nei per septynerius metus Sirijoje ar per visą dešimtmetį trukusį sovietų karą Afganistane. Dar blogiau tai, kad daugiausia šių aukų yra iš geriausiai parengtų, elitinių padalinių: oro desantininkų, jūrų pėstininkų ir bendrųjų pajėgų. Kol Vakarai ir toliau rems Ukrainos kariuomenę, o išsekusios Maskvos pajėgos naudos tokias pasenusias technologijas kaip T-62 tankus (rinkai pristatytus 1961-aisiais), Rusijos aukų skaičius tik didės. Negana to, sklando gandai, kad V. Putinas nebepasitiki nei S. Šoigu, nei generalinio štabo viršininku Valerijumi Gerasimovu.
Pajutęs galimybę, J. Prigožinas ėmėsi veiksmų. 61-erių J. Prigožinas – anksčiau kalėjęs artimas V. Putino bičiulis – yra vienas iš vos dviejų rusų, turinčių savo privačią armiją. Antrasis yra Čečėnijos lyderis Ramzanas Kadyrovas. Po žiaurių Rusijos karų Čečėnijoje Kremlius leido R. Kadyrovui vadovauti savo subnacionaliniams kariniams daliniams, kurių dalis dabar kaunasi Ukrainoje. Nors formaliai jos priklauso Rosgvardijai (2016 m. įsteigtai nacionalinei gvardijai, kuria V. Putinas siekia apsaugoti savo valdžią), R. Kadyrovo 20 000 karių dydžio pajėgose dominuoja etniniai čečėnai, asmeniškai ištikimi R. Kadyrovui. Toks privilegijuotas statusas suteikia R. Kadyrovui daugiau autonomijos nei bet kuriam kitam Rusijos ginkluotųjų pajėgų vadui.
Atrodo, kad J. Prigožinas ir R. Kadyrovas sudarė tylų aljansą prieš Rusijos karinę grietinėlę. Spalio mėnesį, sukritikavę Rusijos karinę vadovybę dėl prastų rezultatų Ukrainoje, jie perkėlė šią savo kompaniją į viešumą.. J. Prigožino „Vagner“ daliniai dabar kovoja aplink Ukrainos kontroliuojamą Bachmutą – naujausiose Rusijos puolimo pozicijose. Čia jie sugebėjo padaryti tik nedidelę ir beprasmę pažangą, kainavusią daugybę gyvybių. Prieš išskrisdamas į Vašingtoną, čia, vos už kelių kilometrų nuo fronto, savo karius aplankė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis. J. Prigožino trolių armija savo lyderį vaizduoja kaip gabų fronto vadą ir aktyviai pasisako už jį kaip alternatyvą S. Šoigu.
R. Kadyrovas giria J. Prigožiną kaip savo „brangų brolį“ ir ragina savo sekėjus „atkreipti dėmesį“ į tai, ką sako J. Prigožinas. Tačiau R. Kadyrovas ne kartą nusitaikė į Rusijos karinę vadovybę, lygindamas savo vadus, esančius netoli fronto linijų, su tais, kurie sėdi „šiltose būstinėse už dešimčių kilometrų“. Jeigu J. Prigožino tikslas yra gynybos ministerija, R. Kadyrovas siekia įsitvirtinti kaip režimo „imperatoriškasis sargybinis“. Kuo labiau Kremlius nuo jo priklauso, tuo didesnė jo veiksmų laisvė Čečėnijoje.
Žlugus reguliariosios kariuomenės karo planui, J. Prigožinas pamatė galimybę paversti „Vagner“ grupę iš karinės įmonės į tikrą šešėlinę kariuomenę. Palyginti su vis labiau suvaržyta Rusijos kariuomene, „Vagner“ dabar turi puikią prieigą prie pažangių ginklų, tokių kaip „Su-25“ lėktuvų ir „T-90“ tankų. Ji taip pat samdo asmenis valdyti pažangias sistemas, kurias paprastai naudoja tik valstybių kariuomenės, pavyzdžiui „S-300“ raketų sistemas, „Pantsir“ oro gynybą, 203 mm sunkiąją artileriją ir termobarinius raketų paleidimo įrenginius „TOS-1A“. Jokia kita privati karinė kompanija visame pasaulyje nenaudoja tokių strateginių raketų sistemų kaip „S-300“. Dviejuose Rusijos regionuose netoli Ukrainos – Belgorode ir Kurske – J. Prigožinas kuria įvairias karines struktūras, įskaitant mokymo ir verbavimo centrus. Kiek anksčiau šį mėnesį jis iškilmingai atidarė didelį gynybos technologijų centrą Sankt Peterburge.
Nėra iki galo aišku, ar J. Prigožinas ir R. Kadyrovas yra laisvieji agentai, ar jie dirba pagal V. Putino įsakymus. Tačiau jie abu mėgaujasi savo galia ir jau seniai yra peržengę dar sovietmečiu nubrėžtą liniją – valstybės pareigūnai turi sumenkinti karines nesėkmes, o ne jas pabrėžti, kaip padarė šie du vyrai. Nė vienas iš jų nepatyrė jokio Kremliaus įniršio dėl savo nuodėmių.
Atvirkščiai, J. Prigožinas ir R. Kadyrovas išstumia svarbius pareigūnus. Pranešama, kad praėjus vos kelioms savaitėms po to, kai J. Prigožinas ir R. Kadyrovas viešai sukritikavo generolą Aleksandrą Lapiną, jis buvo atleistas iš Rusijos centrinės karinės apygardos vado pareigų. Vietoj jo, į bendrojo Rusijos pajėgų Ukrainoje vado poziciją buvo paskirtas jųdviejų mėgstamas generolas Sergejus Surovikinas (dažnai vadinamas „Sirijos mėsininku“ dėl jo nenumaldomo civilinių taikinių bombardavimo šiame regione). J. Prigožinas sveikino šį sprendimą taip kalbėdamas apie S. Surovikiną: „Jis yra legendinė figūra... gimusi ištikimai tarnauti savo tėvynei.“ Jo palaikymas yra pastebimas ir šiandien.
Taip yra todėl, kad S. Surovikinas yra tikra griežto kurso šalininkų svajonė. Būdamas jaunas bataliono vadas, 1991 m. rugpjūčio mėnesį S. Surovikinas prisidėjo prie bandymo įvykdyti karinį perversmą, kuriuo buvo siekiama nuversti Sovietų Sąjungos prezidentą Michailą Gorbačiovą. JIs vadinamas „Sirijos mėsininku“, nes ne kartą pademonstravo polinkį taikytis į civilius, mažinti gyventojų skaičių puolamose teritorijose ir griauti svarbią infrastruktūrą.
Kaip pagrindinis karo Ukrainoje vadas S. Surovikinas gali pakeisti dabartinį Generalinio štabo viršininką V. Gerasimovą. Jo varžovais gali būti buvęs Vakarų karinės apygardos vadas generolas Aleksandras Žuravliovas ir buvęs Rusijos pajėgų Ukrainoje vadas generolas Aleksandras Dvornikovas, tačiau jie yra mažiau žiaurūs ir užsitraukia vis didesnę Kremliaus nemalonę. Tuo tarpu S. Surovikino, J. Prigožino ir R. Kadyrovo įtaka auga.
V. Putinas vis dar yra neginčijamas Rusijos sistemos vadovas ir ne tik todėl, kad jis pasirūpino, jog visos lojalumo linijos vestų tiesiai į Kremlių. Karui Ukrainoje užsitęsus ir paskatinus netikėtus Rusijos valdžios dinamikos pokyčius, J. Prigožino, R. Kadyrovo ir S. Surovikino trijulė gali būti reikšmingiausias naujos galios ryšys. Galbūt jie dar nemeta jokio iššūkio V. Putino valdžiai, tačiau tikimybė, kad šių trijų asmenų įtaka auga, Vakarų politikams turėtų kelti nerimą.
