Įtakingas “The Wall Street Journal Europe” išspausdino Vladimiro Socoro prezidentinių rinkimų Lietuvoje apžvalgą. Ir nors rinkimai baigėsi, tačiau manome, kad vakarietiškas požiūris į Lietuvoje susiklosčiusią situaciją bus įdomus ir “Omni Laiko” skaitytojams. Kaip mes atrodome Vakarams, kuriems save priskiriame?
Dar nei viena iš trijų nepriklausomybę atgavusių Baltijos valstybių nebuvo susidūrusi su tokia akivaizdžia konfrontacija antrame prezidento rinkimų ture. Lietuva yra ištikima NATO sąjungininkė ir šalis puikiai perėjusi prie rinkos ekonomikos. Šiems pasiekimams kelia grėsmę tie, kurie norėtų atsukti laikrodžius atgal, o kryptį pakeisti į rytus. Juos palaiko neaiški šalies specialiųjų tyrimų tarnyba, kuri siekdama įbauginti birželio 22 d. atliko akciją prieš vakarietiškos orientacijos politines partijas.
Remdamiesi populistine retorika, antikorupcinėmis pretenzijomis ir nuo politikų pavargusiais rinkėjais, bendromis jėgomis sėkmės valdžioje siekia du susiję su Rusija, kairiųjų pakraipų asmenys: į antrą rinkimų turą patekusi Kazimiera Prunskienė, kurią palaiko Rolandas Paksas, prezidentavęs kiek daugiau nei metus ir prieš kelis mėnesius po apkaltos proceso pašalintas iš valstybės vadovo posto. Jų taikiklyje – centro-dešinės pakraipos Valdas Adamkus, lietuvių kilmės amerikietis.
77 metų Valdas Adamkus Lietuvos prezidento pareigas ėjo 1998 – 2003 m. Dar paauglys 1944 m. jis kovojo prieš Sovietų okupaciją, pasitraukė į Vakarus ir didžiąją savo gyvenimo dalį pragyveno JAV, kur daugelį metų vadovavo Valstybiniam aplinkosaugos administracijos vidurio ir vakarų rajonui. Grįžęs į Lietuvą, ponas Adamkus kartu su keturiomis valdančiosiomis partijomis sėkmingai valdė pereinamuoju posovietiniu laikotarpiu šaliai integruojantis į NATO ir Europos Sąjungą. Tuo metu valdžios vykdomos politikos dėka Lietuva greitai suklestėjo.
Siekiant Lietuvos suklestėjimo 61 metų p. Prunskienė nedalyvavo. Ji būtų vykdžiusi politiką nukreiptą prieš stojimą į NATO ir ES. Kaip politikė geriausiai tinkanti skatinti ryšius su Rusija didžiąją dalį laiko ponia Prunskienė praleido atstovaudama Lietuvą Maskvoje. Iš jos politinių draugų Lietuvoje buvo galima spręsti apie pro-rusišką pasirinkimą netgi po to kai svarbiausios politinės jėgos aiškiai pasuko Euro-Atlanto linkme. Būdama nedidelės kairiosios partijos lydere ji nuolat pabrėždavo Rusijos svarbą Lietuvai, politiškai telkėsi su kitomis mažomis grupuotėmis nepalaikančiomis Lietuvos orientacijos į Vakarus.
Ponia Prunskienė kilusi iš tos sovietinės nomenklatūros dalies, kuri pasuko su populiariuoju Sąjūdžiu. Tačiau nors ji ir pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją 1990 m., pati siūlė jos įgyvendinimo moratoriumą. 1991 m. būdama ministre pirmininke kai būtent Lietuvoje prasidėjo Sovietų Sąjungos žlugimas, Prunskienės įsakymu maisto kainos buvo pakeltos tris kartus, aiškinant kad to reikalauja ekonomika. Tai pakenkė Sąjūdžiui, o Maskvai buvo labai naudinga. Priversta atsistatydinti, ji nuolat puldinėjo šalies valdžią ir SSSR žlugimo metu ir po jo tiek Lietuvoje, tiek užsienyje.
Anatolijus Liuvenas savo klasikiniu tapusiame kurinyje „The Baltic Revolution“ (Baltijos revoliucija, 1994) aprašo tokį p. Prunskienės elgesį kaip „didžiausią politinį savanaudiškumą valstybinio pavojaus metu“.
Ponas Paksas yra klasikinis populistinis lyderis, kuris skolinasi retorines priemones tiek iš kairės, tiek iš dešinės. 2003 m. jis laimėjo prezidento rinkimus pačia nežymiausia persvara prieš V.Adamkų, kai netikėtai balsavo mažai rinkėjų, ir didžioji dalis balsavusių buvo protestuojantys. Šių metų balandžio 6 d. Paksas po apkaltos proceso buvo nušalintas iš prezidento pareigų, po to kai Seimas ir Konstitucinis teismas nustatė Konstitucijos ir prezidento priesaikos pažeidimą. Kaltinimai pateikti nustačius, kad prezidento rinkiminėje kampanijoje dalyvavo rusai susiję su Maskvos žvalgybos tarnybomis ir organizuotu nusikalstamumu, kurie vėliau pateko ir į prezidentūrą. Paksas svyravo tai neigdamas kaltinimus, tai prisipažindamas, kad šantažu buvo verčiamas atlikti neteisėtus veiksmus.
Po Pakso nušalinimo Konstitucinis teismas gegužės 25 d. priėmė nutartį, kad Paksas visą savo likusį gyvenimą negali eiti jokių valstybinių pareigų, kuriose reikia prisiekti. Nerodydama didelės pagarbos teisinei valdžiai ir įstatymams, Prunskienė iš kart pareiškė padėsianti Paksui sugrįžti į valdžią, galbūt 2009 metų prezidento rinkimuose, jei jai pačiai pavyks laimėti rinkimus šiais metais. Atsidėkodamas Paksas paskelbė palaikąs Prunskienės kandidatūrą prezidento rinkimuose. Be to abu planuoja bendrus veiksmus rudenį įvyksiančiuose rinkimuose į Seimą.
Į antrą turą Adamkus išėjo su 10 proc. persvara prieš Prunskienę. Iki birželio 22 atrodė, kad pro-paksiškų ir protestuojančių kaimo balsų neužteks Prunskienei laimėti, ir kad rinkimų rezultatas tik patvirtins Lietuvos demokratijos tęstinumą ir orientaciją į Vakarus. Tačiau birželio 22 d. prasidėjo dramos spektaklis. O gal net ir perversmas?
Tą dieną, penkias dienas prieš antrą rinkimų turą, STT apsilankė keturių vakarietiškų politinių partijų palaikančių Adamkų, ir kurios anksčiau organizavo Pakso apkaltą, štabuose. STT vadovas palaiko Pakso režimą. STT paėmė finansinius ir kitokius dokumentus ir penkiems tų partijų politikams pareiškė oficialius kaltinimus dėl korupcijos.
Trys politikai, kuriems pareikšti kaltinimai, priklauso Liberalų ir centro sąjungai, glaudžiai susijusiai su Adamkumi. Populiariausia šios partijos figūra, Vilniaus meras ir Adamkaus prezidentinės rinkimų kampanijos koordinatorius Artūras Zuokas birželio 22 d. staiga išvyko į Lenkiją, kur paskelbė žinojęs apie STT planus jį suimti dėl politinių priežasčių. Regis, STT veiksmus lemia neaiški teisinė ar politinė jėga.
Tokių specialiai parinktų veiksmų rinkimų išvakarėse imtasi akivaizdžiai tam, kad Adamkų palaikančios, į Vakarus orientuotos partijos būtų suteptos korupcijos dėmėmis ir kad būtų įtakoti rinkimų rezultatai. Toks manevras lengvai galėjo atimti pakankamai Adamkų palaikančių balsų ir pridėti jų Prunskienei, kas padarytų ją prezidente ir grąžintų Paksą, o po rinkimų rudenį susijungtų dvi valdančios jėgos.
Kol bus įrodyti arba paneigti įtarimai ir pareiškimai mesti prieš politikus ir politines partijas, politinė žala jau gali būti padaryta ir rinkimai gali būti paveikti, kaip ir buvo siekta. STT veiksmai apstulbino politinius sluoksnius. Valstybinės institucijos nėra pajėgios tinkamai reaguoti, nes joms trūksta informacijos apie tai kas vyksta. Daugumai politikų sunku pasipriešinti veiksmams, kurie tarsi skirti kovai prieš korupciją. Pasipriešinimas tokiai operacijai rinkimų išvakarėse gali būti politiškai rizikingas.
Retas politikas šiuo metu atvirai savo noru pareikš savo nuomonę, nors dauguma be jokios abejones pritaria Adamkaus pareiškimui per TV po antradienio STT reidų: „Lietuvoje demokratija pavojuje. Tokie veiksmai negali būti vertinami kaip nors kitaip kaip bandymas įtakoti rinkėjus, destabilizuoti situaciją ir pakenkti šalies tarptautinei reputacijai. Tikiuosi, kad valstybė ir tam tinkamos institucijos įskaitant Seimą nedelsiant imsis veiksmų, kad būtų nustatyta, kas slepiasi po šiais veiksmais, ar nebuvo pažeisti įstatymai ir kas inicijavo šią akciją.“
Pagrindinė šalies žiniasklaida ir analitikai įžvelgia su Paksu susijusiame reikale ir dabar Prunskienės kandidatūroje Rusijos pastangas pakeisti Lietuvos (ir kitų anksčiau sovietų valdomų šalių) orientaciją į Vakarus išnaudojant įvairias vidines ekonomines ir politiškai pažeidžiamas vietas. Lietuvos ir Latvijos atveju tai paskutinis šansas Maskvai. Lietuva jau suvokia, kad populistinė ekonomika ir iliuzinis saugumas be Amerikos garantijų su NATO yra per didelė prabanga.
“The Wall Street Journal Europe”
