Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas sutiko vesti „Vieningosios Rusijos“ partiją į Valstybės Dūmos rinkimus – rinkimų sąrašuose jis įrašytas pirmuoju numeriu. Šiuo sprendimu jis labai aiškiai pareiškė liksiąs prie valstybės vairo ir po prezidento rinkimų, o sykiu patvirtino ankstesnius pažadus nekeisti galiojančios Konstitucijos dėl galimybės būt perrinktam trečiai kadencijai.
Daugelio Vakarų politikos apžvalgininkų akimis, tai didžiulis Rusijos demokratijos laimėjimas – juk prezidentas įveikia ne tik gundymą išlikti prezidento poste truputėlį pataisant Konstituciją ar paskatinant reikalingą Konstitucinio teismo sprendimą (išrinkimas jam garantuotas), bet ir randa jėgų atsispirti „liaudies“ bei politikų maldavimams išlaikyti valstybės vairą savo rankose.
Pats V. Putinas niekada neteigė, jog atsisakęs kandidatuoti trečiai kadencijai pasitrauksiąs iš aktyvios politikos – savo politinį svorį, autoritetą ir nuopelnus jis gerai suvokia. Suvokia ne tik jis, bet ir Rusijos, taip pat pasaulinis politinis elitas. Tačiau anksčiau pasvarstymai apie ateitį buvo migloti, pridengiami žiniasklaidoje eskaluojamos „paveldėtojo“ parinkimo operacijos, galimų kandidatų politinės užkulisių kovos peripetijų. Pastaruoju metu žiniasklaidos dėmesį buvo prikausčiusios pora figūrų, o sensacijomis tapdavo nauji aukšti paskyrimai, lyg ir iškeliantys naujus pretendentus. To kuriamo bei manipuliuojamo politinio neaiškumo dėl ateities aplinkoje tik V. Putinas išliko tvirta, Rusijos stabilumą ir aiškų politinį kursą palaikančiu stuburu. Tad ir Vakarų politiniam elitui buvo peršama išvada – dabartinis, globalinio politinio žaidimo taisykles išmanantis Rusijos prezidentas yra vienintelis žmogus, tinkamas ilgai valdyti Rusiją.
Aiškiausiai V. Putinas savo ketinimus likti prie valstybės vairo išsakė Sočyje rugsėjo 14 dieną įvykusiame susitikime su tarptautinio diskusijų klubo „Valdajus“ nariais. Neabejotina, jog tai buvo įžanga į jau priimtą sprendimą tapti „vienarusių“ sąrašo pirmuoju numeriu. Pradėdamas susitikimą pats prezidentas nusakė pagrindinę jo temą – rinkimai į Dūmą ir sekančių metų kovo mėnesį vyksiantys prezidento rinkimai. Žurnalistus pirmiausia domino, kodėl buvo pakeista premjeras. Prezidentas atsakė, norėjęs supurtyti vyriausybę ir sutelkti ją įtemptam darbui, kuris nesusilpnėtų iki naujos vyriausybės formavimo po prezidento rinkimų. Tad premjerų keitimas esąs grynai techninis.
Tačiau premjero keitimas niekada nebūna vien techninis dalykas, juolab šiuolaikinėje Rusijoje – čia prieš prezidento rinkimus paskirtas premjeras laikomas tikėtinu kandidatu į prezidentus. Tokios galimybės V. Putinas nepaneigė - kalbėdamas apie naujojo premjero Viktoro Zubkovo privalumus jis nusakė ir galimybę jam pretenduoti į prezidento postą. Nors V. Putinas aiškino esąs suinteresuotas stipria prezidento valdžia, nes tik tokia tinkanti Rusijai ir galinti padėti jai atsakyti į vis naujus iššūkius, tačiau iš jo svarstymų bei vėlesnio sprendimo galima prieiti nuomonės, kad stipri būsimo prezidento valdžia bus grindžiama prezidento ir aktyvioje politikoje išliksiančio V. Putino sąveikos, bendrų jų veiksmų, kur lemiamas balsas neabejotinai priklausytų pastarajam. Užsimenama ir apie galimybę grįžti į prezidento kėdę jei ne 2012 metais, tai kiek vėliau.
Atsakydamas į klausimą apie savo planus, V. Putinas patvirtino teisius esant ir manančius, kad jis išeis, ir įsitikinusius, kad jis pasiliks. Svarbiausia – jis neketinąs valdžios struktūros prisitaikyti sau. Jį neramina, jog Rusijoje tiek daug priklauso nuo vieno žmogaus - prezidento, kitaip tariant, autoritarinės valdžios apimtis, tad jis norėtų padidinti šią valdžios „aikštelę“ tačiau detaliau neaiškino, nei ką reiškia toks valdžios perskirstymas Rusijos sąlygomis, nei kaip konkrečiai šitai galima būtų padaryti, neplėtojant parlamentinės demokratijos institutų. Galima numanyti, jog valdžios „aikštelės“ didinimas susijęs su konkrečiu V. Putino ketinimu išlaikyti valstybės vairą – pavyzdžiui, tapus premjeru ir veikiant kartu su jo iškeltu prezidentu. Iš premjero posto į prezidentus nepažeisdamas Konstitucijos jis jau galėtų sugrįžti ir anksčiau.
Sutikimas vesti „Vieningąją Rusiją“ į rinkimus rodo, jog stiprinama vienpartinė sistema, vadinasi, ir autoritarinis valdžios pobūdis. Išlikdamas nepartinis, V. Putinas imasi vadovauti partijai, kuri parlamente gali laimėti absoliučią daugumą. Tos partijos rinkiminė strategija kuriama Kremliuje, o rinkimų kampanijai vadovaus prezidento administracija. Tad autoritarizmo, vienvaldiškumo stiprinimas – ilgalaikė politinė strategija, palaikanti ir Rusijos geopolitiką. Opozicija įmanoma tik tokia, kuri padeda Kremliaus strategams kurti demokratinių politinių procesų regimybę.
V. Putinas pagrįstai gali didžiuotis sėkmingu prezidentavimu: jam pavyko panaikinti Rusijos byrėjimo grėsmę, žymiai padidinti šalies geopolitinį svorį ir reikšmę tarptautinių santykių plotmėje, laiduoti makroekonominį stabilumą ir nepaliaujamo ekonomikos augimo tendenciją, įtvirtinti vadinamąją „valdžios vertikalę“, pakeisti ankstesnio prezidento Boriso Jelcino formuotą politinį elitą. Naujasis politinis elitas – pasakiškai turtingas ir vis labiau susisaistantis giminystės ryšiais. Didžiosioms korporacijoms vadovauja prezidento administracijos ir jos aplinkos žmonės, jų vaikai ir giminaičiai. Tad naujasis elitas nesuinteresuotas jokiomis politinėmis permainomis.
V. Putino komanda sugebėjo pasinaudoti didėjančiomis energijos išteklių kainomis ir susikurti veiksmingą energetinio spaudimo politiką, kuri taikoma Europos Sąjungai, o ypač - kaimyninėms valstybėms. Rusija gana gerai išnaudoja skirtingus ES šalių interesus, trukdydama įtvirtinti bendrą politiką energetikos srityje. Energetinio spaudimo ir manipuliavimo skirtingais interesais politika – ilgalaikė, tad kaimyninėms šalims teks nesyk patirti jos apraiškas. Šiuo atžvilgiu ypač pažeidžiama atrodo Lietuva, kuri valdant vadinamiesiems socialdemokratams visą savo energetiką atidavė Rusijos dujininkams ir nė piršto nepajudino, kad elektros energetikos srityje bent kiek susilpnintų priklausomybę nuo Sovietų Sąjungos sukurtos sistemos.