“Vaivorykštės” koalicija, kurioje dalyvautų ir socialdemokratai su Naująja sąjunga, ir konservatoriai, nelabai tikėtina ir - jeigu vis dėlto būtų sudaryta - greičiausiai neilgalaikė ir tiek šalies politinei sistemai, tiek kai kurioms iš minėtų partijų nelabai naudinga.
Socialdemokratams ir socialliberalams reikalinga tokia koalicija, kuri leistų jiems išlikti valdančiąja, savo premjerą turinčia politine jėga. Socialdemokratų tikslas - valdžios tęstinumas, pirmiausia Algirdas Brazauskas premjero poste ir Europos Sąjungos pinigams nešioti tinkantys ministrų portfeliai jų atstovų rankose. Koalicija, kurioje vyrautų dešinieji, socialdemokratams būtų ne itin priimtina ir, iš bėdos sudaryta, skatintų juos versti dešiniesiems kaltes dėl nepakankamai “socialiai orientuotų” nuostatų ir tikrų ar tariamų trukdymų Vyriausybei dirbti taip, kaip pageidauja socdemai. Tikėtina, kad, kadencijai įpusėjus, socialdemokratai imtų ieškoti progos suardyti “vaivorykštės” koaliciją ir apkaltinti konservatorius trukdymu įgyvendinti A. Brazausko ir Artūro Paulausko koalicijos programines nuostatas. Net savo partnerius socialliberalus socialdemokratų vadovai anksčiau yra nurodę kaip priežastį, dėl kurios valdžios politika 2001-2004 metais buvusi nepakankamai socialdemokratinė. Tad juo labiau tikėtina, kad jie naudotųsi kiekviena proga primėtyti akmenų į “vaivorykštės” koalicijos partnerių daržą - esą dešinieji neleidžia priimti mažas pajamas turintiems žmonėms palankių “socialdemokratinių” sprendimų. Vis dėlto dar labiau tikėtina, kad “vaivorykštės” koalicijos idėja pasmerkta žlugti greitai - arba dar per derybas, arba, jei vis dėlto būtų įgyvendinta, tai maždaug per tokį patį laikotarpį, kurį gyvavo “naujosios politikos” koalicija. Vertėtų priminti, kad europietiško mąstymo Socialdemokratų partijos idėjiniai lyderiai - Justas Vincas Paleckis ir Aloyzas Sakalas - prieš rinkimus “vaivorykštės” koaliciją vadino nelabai realiu ir žalingu sumanymu.
Naujajai sąjungai, ko gero, būtų priimtinesnė valdančioji koalicija su Darbo partija nei su konservatoriais. Darbo partija ir Naujoji sąjunga yra iš esmės to paties “kamieno” politinės jėgos, giminingos tiek savo genezės, tiek ideologinio pobūdžio (“naujoji politika”) atžvilgiu. Maža to, dabartinis A. Paulausko politinis amplua - “valstybininkas”, o toks jis įtikinamai atrodo veikiau ne konservatorių, bet Darbo partijos fone. A. Paulauskui reikalinga tokia koalicija, kurioje būtų galima žaisti “gero ir blogo policininko” žaidimą: blogasis policininkas - radikalus, tradicinę politiką linkęs “mušti” Viktoras Uspaskichas, o gerasis policininkas - nuosaikus, ramus, kiaurai “tradicinis” ir apie valstybinį mąstymą brandžiai kalbantis A. Paulauskas.
Liberalcentristams (LiCS) “vaivorykštės” koalicija reikalinga, idant jie būtų, tariant Artūro Zuoko žodžiais, jos “pagrindinė ašis”. Jie aiškiai pageidauja būti jungiamąja grandimi tarp sunkiai sutaikomų politinių priešininkų - konservatorių ir socialdemokratų. Toks vaidmuo suteiktų svarumo šiai partijai - ji iš tikro būtų lyg kompromisinių sprendimų priėmimo “centras”. Ją sudarantiems buvusiems centristams ir liberalams toks vaidmuo labai tiktų - “naujoji politika”, kurioje šios dvi partijos dalyvavo, kaip šūkį buvo iškėlusi ideologinių nuostatų atsisakymą vardan “gebėjimo tartis ir susitarti”, siekti kompromisų. Taip liberalcentristai užsitikrintų naudingą politinę nišą ir susikurtų nuosaikios, “apie Lietuvą, o ne apie siauras partines ambicijas” galvojančios, konservatorių ir socialdemokratų siūlomus “kraštutinumus” švelninančios partijos įvaizdį. Kita vertus, liberalcentristai turi gerą atsitraukimo galimybę - pareikšti, kad konservatoriai su socialdemokratais nesugeba susitarti ir koalicija žlunga ne dėl jų kaltės. Turint omenyje, kad Liberalų ir centro sąjunga dėl savo politinės prigimties labiau nei konkrečios “vaivorykštės” koalicijos siekia paprasčiausiai tokios koalicijos, kurioje dalyvautų LiCS, ir kad ši partija, kitaip nei Tėvynės sąjunga, prieš rinkimus neatsiribojo nuo V. Uspaskicho, labai tikėtina liberalcentristų koalicija su darbiečiais, kurioje galėtų dalyvauti ir kitos “naujosios politikos” bei “naujosios demokratijos” idėjoms angažuotos partijos. Galimam LiCS bendradarbiavimui su Darbo partija simboliškai padėtų ir tai, kad pastaroji per prezidento rinkimus rėmė LiCS kandidatų į Seimą sąrašo lyderį Petrą Auštrevičių, kuris viešai teigė, kad Darbo partijos vertybės jam esančios priimtinos. Šioje partijoje esama ir daugiau politikų, kuriems priimtinos visos “vertybės” ir iš karto, jei tik galima iš jų tikėtis apčiuopiamos naudos, pageidautina - valdžios pavidalu. A. Zuokas tai vadina pragmatizmu, o jo bendražygiai mėgsta pabrėžti, kad ideologijos šiais laikais niekam nerūpi.
Tėvynės sąjungai “vaivorykštės” koalicija priimtina kaip partijai, kuri nuosekliai pasisakė prieš Darbo partiją, liberaldemokratus bei Valstiečių ir Naujosios demokratijos sąjungą (VNDS). Tačiau nuosekli konservatorių opozicija minėtoms partijoms virsta nenuoseklumu kitų politinių oponentų - socialdemokratų ir socialliberalų atžvilgiu, jei su pastaraisiais sudaroma valdančioji koalicija. Kitaip tariant, dalyvaudama “vaivorykštės” koalicijoje Tėvynės sąjunga vardan principo pasielgtų neprincipingai ir tokio jos elgesio tikrai nebūtų galima laikyti politinio principingumo pavyzdžiu. Konservatoriai visą laiką pabrėžė tradicinių ir netradicinių partijų priešpriešą. Tačiau netradicinės partijos yra tos, kurios tik siekia valdžios ir nepaiso ideologijų, pirmiausia - kairės ir dešinės atskirties, o “vaivorykštės” koalicija yra tipiškas netradicinės politikos pavyzdys. Sakyti, kad tokia koalicija sudaroma, idant populistai neateitų į valdžią, yra tas pats, kas įteisinti gėjų santuokas aiškinant, kad šeima yra vertybė ir gyventi reikia susituokus, o ne “susimetus”. Šiuo atžvilgiu “vaivorykštė” - netradicinės orientacijos žmonių simbolis - kažin ar yra ta vertybė, kurią konservatoriai turėtų politiškai puoselėti. Gydyti vienos rūšies populizmu sergančią politiką kitokiu populizmu - vadinasi, duoti ligoniui vaistų, sukelsiančių naują ligą. Toks “rūpinimasis” valstybės likimu, kurį pabrėžia konservatoriai, kažin ar išeitų valstybei į naudą. Jis neišeis į naudą ir Tėvynės sąjungai, darančiai politinę klaidą viešomis kalbomis apie ryžtą dalyvauti “vaivorykštės” koalicijoje ir valdžios postų dalybas. Geriausia strategija šiai partijai - pripažinti, kad centro dešinės jėgos Seime neturi daugumos, ir laikytis prieš rinkimus užimtos pozicijos Darbo partijos atžvilgiu. Konservatoriai būtų nuoseklūs, išlikdami opozicijoje bet kuriai valdančiajai koalicijai, kurioje dalyvautų Darbo partija, ir vykdydami griežtą bei principingą parlamentinę valdžios kontrolę. Kitas variantas - parama mažumos Vyriausybei, kurioje nebūtų nei Darbo partijos, nei Tėvynės sąjungos.
“Vaivorykštės” koalicija šalies politinei sistemai nenaudinga dėl kelių priežasčių. Pirmiausia ji būtų neveiksminga, nes priešingoms politinėms kryptims atstovaujančios partijos nepajėgtų sklandžiai valdyti - efektyviai priimti ir įgyvendinti valstybei svarbių sprendimų. Antra, “vaivorykštės” koalicija dar labiau išdildytų ir taip vos įžiūrimas partijų ideologines nuostatas, kurių likučiai iki šiol leido tvirtinti, kad Lietuvoje esama kažko panašaus į “tradicines” partijas ir “tradicinę” politiką. Trečia, “vaivorykštės” koalicija vis tiek anksčiau ar vėliau, tikėtina, subyrėtų, gražus tikslas - neprileisti prie valdžios populistų - liktų neįgyvendintas, o žmonių atminty išliktų tik tai, kad tradicinės partijos bet kokia kaina siekė valdžios ir nesugebėjo jos išlaikyti. Galiausiai “vaivorykštės” koalicija bloga tuo, kad sukurtų sąlygas Darbo partijai tapti galinga opozicija ir neprarasti žmonių pasitikėjimo iki kitų Seimo rinkimų. Jei V. Uspaskicho partija gautų progą valdyti, pasitikėjimas ja greičiausiai tolydžio menkėtų, o dalis jos atstovų Seime prieš kitus rinkimus vargu ar liktų skęstančiame laive, neturinčiame nei ideologinės vėliavos, nei aiškaus kelio, nei politinių perspektyvų - juk “protesto” balsai jai taip lengvai ir gausiai kaip šiemet nebeatitektų.
Pranešimas skaitytas Demokratinės politikos instituto seminare 2004 m. spalio 26 d.
