Lietuvos politinio gyvenimo kasdienybę šiandien kiaurai persmelkia prisitaikėliška mąstysena. Prisitaikėliškumas vis atviriau ir dažniau traktuojamas kaip dorybė, o ne yda. Tai tikrai nėra normali padėtis, kad ir ką sakytų įvairaus plauko "pragmatikai" ir "realistai". Šią politinės elgsenos ir mąstysenos būklę liudija daugybė susijusių reiškinių.
Partijos ir politikai čia parodė bene įstabiausią pavyzdį. Gebėjimas prisitaikyti, neužkliūti ir įsiteikti per pastarąjį dešimtmetį iš viešųjų ryšių gudrybės virto kone visuotinai priimtu politinio gyvenimo būdu ir bendravimo norma. Principingumas ir idėjinių nuostatų laikymasis pradėtas niekinamai vadinti "politikavimu", "tautos kiršinimu", geriausiu atveju - "tuščiu idealizmu".
Socialdemokratinės politikos nebuvimą socialdemokratai aiškina tuo, kad jiems esą būtina prisitaikyti prie liberalios ekonomikos ir tariamų laiko reikalavimų. Konservatyvios politikos nebuvimą konservatoriai aiškina besąlygiško taikymosi prie permainų ir tigro šuolio į šviesią ateitį - prie kurios taip pat reikės prisitaikyti - būtinybe. Naujosios partijos tikina, kad senosios nepateisino visuomenės lūkesčių, kad svarbiausia yra prisitaikyti prie rinkėjų poreikių, norų ir nuotaikų.
Žodžiu, visos politinės jėgos turi savo prisitaikėlišką arkliuką, kuris veikiau primena užsispyrusį asiliuką, gailiai bliaunantį, kai jį kas nors bara ir kritikuoja.
O kaip atrodome valstybinės politikos atžvilgiu? Prieš keliolika metų atrodėme tikrai neblogai. Sąjūdžio įsteigimas, Nepriklausomybės aktas, pasipriešinimas sovietų puolimui per Sausio 13-ąją, okupacinės kariuomenės atsikratymas, sprendimas stoti į NATO ir Europos Sąjungą buvo principiniai politiniai žingsniai, reikalavę drąsos ir ryžto, o ne prisitaikėliškumo.
Dabar padėtis gerokai pakito. Į NATO ir ES vis dažniau žiūrima per prisitaikėliškumą - kaip į savaime suprantamą saugumo ir gerovės garantą, prie kurio reikalavimų reikia kuo žvitriau taikytis mainais į apčiuopiamą naudą. Tačiau saugumas ir gerovė tikrai nėra išskirtiniai nepriklausomos valstybės piliečio poreikiai. Jie būdingi ir džiunglėse gyvenančiam laukiniam žmogėdrai, ir medyje krykštaujančiai beždžionei.
Prieš stodami į Europos Sąjungą, girdėjome politikus kalbant apie vertybes, krikščioniškąsias šaknis ir galimybę išlikti savo likimo šeimininkais. Kur dabar tos šaknys, kur savarankiškas požiūris į ES ateitį? Mūsų aukštieji politikai parodė visuomenei veidmainiškumo pavyzdį, strimgalviais ratifikuodami viešai beveik nesvarstytą konstitucinę sutartį, kurioje apie krikščionybę nė neužsimenama. Valdžiai buvo nė motais, kad didžioji visuomenės dalis tokiam ratifikavimo skubotumui nepritarė. Anos kadencijos Seimas priėmė konjunktūrinį - prisitaikėlišką sprendimą: "greičiau padarysim - mažiau bus vargo su tais piliečiais ir laurai mums atiteks".
Santykis su sovietų laikais dabar grindžiamas principu: "pamirškime praeitį, nemedžiokime raganų, gyvenkime šia diena ir galvokime apie ateitį". Ir štai buvę komunizmo indoktrinacijos mokyklų auklėtiniai ir KGB pasitikėjimą pelnę asmenys tvarko nepriklausomos Lietuvos reikalus. Ką jau kalbėti apie kurios nors savivaldybės valdininkus, prieš penkiolika metų priklausiusius prosovietinei "Jedinstvo" organizacijai, o dabar "tarnaujančius Lietuvai". Geras žmogus - ne profesija, o jaunai Lietuvos valstybei juk reikia tikrų valdžios profesionalų. Tokių, kurie sugebėjo prisitaikyti ir anais laikais, ir dabar. Kitaip tariant - profesionalių prisitaikėlių.
Ir klesti Lietuvoje prisitaikėliškumas, sirpsta, keroja. Vienas ryškiausių jo socialinių požymių - nepakantumas kritikai. Parašo politologas ar žurnalistas kritinį straipsnį - iš karto reakcija: "blogas" politologas, "nupirktas" žurnalistas. Iš karto isteriški svarstymai: kam jis dirba? Kas jį nupirko? Prisitaikėliams sunku patikėti, kad žmogus gali vadovautis įsitikinimais ir principais, siekti tiesos, o ne asmeninės naudos.
Paskelbia savaitraštis medžiagą apie buvusius KGB rezervistus ir jau girdime valdžios atstovų pasipiktinimą: kodėl informacija paskelbta dabar? Kas užsakė? Kas drįso? Jie matyt, šventai tiki, kad jau išmušė Lietuvoje prisitaikėlio valanda, kad savo sąžinę eidami į darbą paliekame namuose - šaldytuvuose, šaldymo kamerose, tarp koldūnų ir krabų lazdelių. Reikėtų dažniau juos nuvilti.
Vladimiras Laučius yra Eltos redaktorius.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją
