Už penktą mėnesį trunkančio politinio skandalo šmėkšo Seimo rinkimai, kurie, matyt, labiau nei apkalta prezidentui nulems, kokioje Lietuvoje mes gyvensime po apkaltos.
Rolando Pakso konsultantai atvirai pripažįsta, kad pamatinis prezidento tikslas - turėti savo šalininkų daugumą būsimajame Seime.
Šiuo atžvilgiu visa užgožiantis Lietuvos politinės darbotvarkės klausimas, kaltas ar nekaltas Rolandas Paksas, yra geriausia atspara liberalams demokratams pradėti Seimo rinkimų kampaniją.
Prezidentinis skandalas dalija rinkėjus į dvi dalis, kurių viena - proprezidentinė - yra potencialus liberalų demokratų sėkmės laidas.
Tik vienai partijai politinės aplinkybės susiklostė kone taip pat palankiai, kaip liberalams demokratams. Tai Viktoro Uspaskicho vadovaujama Darbo partija, radusi šioje priešpriešoje naudingą nišą, kurią nusako reklaminė frazė “visi jie vienodai blogi”.
Tačiau Lietuvoje iki šiol būdavo balsuojama už kraštutinumus: kairė arba dešinė, “naujoji” arba “senoji” politika. Šiuo atžvilgiu tarpinei nišai atstovavę centristai kaskart pralaimėdavo. Gali nepasisekti ir Darbo partijai, bandančiai rasti vidurio kelią tarp prezidento šalininkų ir priešininkų.
Tad liberalai demokratai, atrodo, turi tvirtesnį pagrindą tikėtis sėkmės rinkimuose, nors jų reitingai dvigubai mažesnių nei Darbo partijos. Kuo labiau klibės prezidento kėdė, tuo lengviau bus mobilizuojami jo šalininkai - potencialūs Liberalų demokratų rinkėjai.
Todėl šiandien tampa ypač aktualus politinis klausimas: kas yra liberalų demokratų partija? Kokia jos idėjinė pakraipa, koks jos vertybinis pamatas?
Liberaldemokratų frakcijos Seime seniūnas Henrikas Žukauskas į žurnalisto klausimą apie partijos ideologiją neseniai atsakė: “Mes bendraujame su rinkėjais, nes rinkėjas yra žmogus”. Prieš metus jis šią mintį buvo praplėtęs. Tada jis sakė, kad rinkėjas yra žmogus, kurio norus reikia žinoti ir atsižvelgus į juos rašyti partijos programą. Kad partija tik atstovauja rinkėjų norams, tvirtina ir liberalų demokratų pirmininkas Valentinas Mazuronis.
Tačiau Lietuvoje turbūt nerasime partijos, kurios programoje nebūtų atsižvelgta į rinkėjų norus. Jei ši atodaira liberaldemokratams yra beribis imperatyvas, tada jų programoje teks numatyti, kaip žmonėms laimėti loterijose arba merginoms laimingai ištekėti.
Retkarčiais jų kalbose praslystančios ištarmės apie liberalizmo vertybes skamba taip pat makabriškai kaip Vladimiro Žirinovskio partijos pavadinimas. Kažin ar liberalizmo vertybėms atstovaujančią partiją remtų neofašistai, šustauskininkai, politikuojančios profsąjungų aktyvistės ir socialistinio skirstymo išsiilgę visuomenės sluoksniai.
Neką geriau atrodo ir jų peršamas demokratijos modelis. Jų požiūriu, demokratijos pamatas yra rinkėjų valia, o partijos tik tenkina žmonių norus. Liberaldemokratai išleidžia iš akių dvi esmines aplinkybes.
Pirmiausia daugiapartinė demokratija grindžiama idėjomis, ne tik norais. Antra, gyvybingos demokratijos pamatas yra ne tiek žmonių valia, kiek protinga valia, o proto balsas neretai prieštarauja valiai. Ši prieštara yra silpniausia liberaldemokratų vieta, nes jie gina valią nepaisydami proto.
V. Mazuronio teigimu, žmogus turi būti priskiriamas elitui dėl kažkokios dvasingumo ir jausmų samplaikos, o protas ir išprusimas esą antraeiliai dalykai.
Liberaldemokratų ideologas Gintaras Šurkus taip pat pažymi, kad protas nėra svarbiausia politiko savybė.
Deja, šią mintį liberaldemokratai ne kartą patvirtino savo viešomis kalbomis ir veiksmais. Įdomu, ar rinkėjai paneigs ją savo balsais? Lietuvoje rinkimų kol kas nėra laimėjusi kvailumą ginanti partija.
Vladimiras Laučius yra “Eltos” politikos naujienų redaktorius.
Lietuvos radijo “Savaitės komentaras”, 2004 m. kovo 3 d.
