„Lituania, Lituania“ – skandavo Atėnų arenoje susirinkę žiūrovai, tačiau Arvydo Sabonio ir Šarūno Marčiulionio vedama Lietuvos rinktinė lipa ant antros apdovanojimų pakopos, o medalius jiems įteikia ne FIBA generalinis sekretorius serbas Borislavas Stankovičius, o Graikijos krepšinio federacijos vadovas.
Į tai V. Garastas jau žiūri pro pirštus. Tik primena. Ir tęsia toliau: „Koks buvo mūsų tvarkaraštis? Žaidžiame su Graikija vakare devintą ar dešimtą, o kitą rytą iš karto dvikova su italais. Taip ir kitą dieną. Labai gudriai sustatyta viskas – kad kaip galima būtų mums sunkiau. Buvome rimti varžovai – olimpinėse žaidynėse laimėjome trečią vietą. Jugoslavija politiškai tuomet buvo atskirta, bet B. Stankovičius, būdamas pats serbas, suorganizavo, kad būtų priimta į Europos čempionatą. Tiek to, tegu sportuoja, niekas nenusistatęs prieš. Svarbiausia – to amerikiečių teisėjo elgsena. Kita vertus, mes irgi buvome per daug nervingi. Gal ramiau reikėjo reaguoti į jo švilpukus. Žaidžiame finale, patekome į kitą olimpiadą 1996 metų...
– Rinktinės nervai neišlaikė - ketino visai išeiti iš aikštelė antrame kėlinyje?
– Marčiulionis buvo suorganizavęs išvesti iš aikštės komandą. Per minutės pertraukėlę prašiau, kad žaistume toliau, nepateksime į olimpiadą, bus skirta didelė bauda. Tuomet, pamenu, Arvydas Sabonis sakė, kad jis ją sumokės. Džordževičius priėjo prie Marčiulionio, pakalbėjo – sugrįžome atgal. Šviesios atminties treneris Rimantas Girskis, kai baigėsi rungtynės, norėjo tą teisėją primušti, vijosi iš salės, vos sulaikėme. Būtų buvęs skandalas. Uždarymo metu Jugoslavijos komanda nušvilpta, visi skandavo „Lituania“, bet dokumentuose kas kita. Kroatai kalbino, kad neitume į apdovanojimo ceremoniją. Bet būkime sportininkai, reikia nuryti tą piliulę. Skaudus tas pralaimėjimas...
– Kaip pasikeitė krepšinis per tuos 20 metų?
– Išaugo krepšininkų ūgis. Kad tuomet būtume turėję tokį ūgį – Lavrinovičiai – 212 cm, Motiejūnas - 215, Valančiūnas – 213, Javtokas – 208. Baisi komanda. O ką mes turėjome? Sabonį? Aišku, čia šimtmečio žmogus, ir Einikis. Dar pora. Bet mes rėmėmės kitokiu žaidimu. Marčiulionis. Tokio meistriškumo genijaus dabar nematau. Buvo du tokie antžmogiai – Marčiulionis ir Sabonis.
Žinoma, išaugo jėga, šuolis, visi lengvai deda į krepšį. Anksčiau to nebuvo. Tiesa, daug treniruočių turėjome, derinius šlifavome. Dabar nematau tam tikrų dalykų. Vis tiek yra tam tikra krepšinio klasika – nesvarbu koks amžius – 20-as ar 21-as. Pavyzdžiui, tas derinys „pick and roll“ arba tas vadinamasis žaidimas „du prieš du“. Senas dalykas. Dar 1952 metais man stojant į institutą tą „du prieš du“ žaidė. Statyk užtvarą ir sukis. Angliškas terminas atrodo kaip kažkoks baubas. Lietuviškai - užtvara žaidėjui su kamuoliu ir užtvara žaidėjui be kamuolio. Nebeišleidžiame kitų žaidėjų be kamuolio, nebėra dvigubų užtvarų ir taip toliau. Taktika truputį dabar suabagėjusi. Nenoriu kritikuoti. Viskas keičiasi. Žmonės rengėsi taip, muzika tokia, dabar kitokia.
– Kalbėjote apie Marčiulionį ir Sabonį kaip išskirtinius žaidėjus. Ar matote, kad kažkas dabar savo žaidimu gali į juos lygiuotis?
– Ameniškai aš nesulauksiu. Dėl Sabonio nekalbu – šimtmečio žmogus. Kokie duomenys ir meistriškumas. Jis viską turėjo – metimą kabliu kaire ir dešine, mesdavo iš toli, turėjo apgaulingų judesių, matydavo aikštę, perduodavo kamuolį. Ar dabar vidurio puolėjas gali atlikti perdavimą per nugarą ar per ausį nežiūrėdamas? Plius cementuodavo gynybą aikštelės viduryje. Kai atsistodavo, kaip bokštas. Jis turėjo didesnį pasitenkinimą, kai kamuolį perduodavo, nei kai įmesdavo į krepšį. Jo perdavimai auksiniai – per visą aikštę.
Marčiulionis – fiziškai stiprus, aštrus, greitas, prasiverždavo. Aukšto lygio krepšininkas. Gaila, kad po 1995 metų jis NBA gavo traumą. Kai ruošėmės olimpiadai, treniravomės Ispanijoje. Jis atvažiavo truputį vėliau. Pasitreniruoja, kelyje prisikaupia skysčio, koja sutinsta, negali ištiesti. Gydytojas ištraukia tą skystį ir jis vėl treniruojasi. Didelis patriotiškumas. Dabar taip neįvarysi nė vieno į aikštę su tokia koja – iškels ir gulės mėnesį. Atlantos olimpiadoje vėl pralaimėjome Jugoslavijai, o galėjome būti finale. Mums nesisekė, vis koks force major – tai teisėją atvaro iš Amerikos, tai vėl trauma...
– Ką galite pasakyti apie kitus dabartinius Lietuvos rinktinės žaidėjus?
– Atsitraukusių linijos žaidėjų kaip Marčiulionis nematau, bet nebūtinai jis turi toks būti. Manau, kad rinktinės ateitis gana šviesi. Auga Domantas Sabonis, Jonas Valančiūnas dar pakankamai jaunas, Donatas Motiejūnas atsiras vėl po traumos, Mindaugas Kuzminskas – puikūs priekinės linijos krepšininkai, didelė jėga. Gynėjai? Jie turi daug dirbti. Per dieną dvi tris valandas „varyti“ ant savo apėjimo, savito metimo. Visi garsieji krepšininkai daug dirbo individualiai su kamuoliu. Krepšininkas kaip cirko artistas. Yra toks posakis – kai neskiriu darbui vieną dieną – žinau aš pats, kai dvi – žino artimiausi draugai, o kai tris – mato visa publika.
– Pastaruosius metus daug kalbama apie įžaidėjo problemą. Ar su šiais metais jos nebeliko?
– Nesutikčiau dėl problemos. Kas 1995 metų rinktinėje buvo įžaidėjas? Marčiulionis? Jis ne įžaidėjas. Jam tik duok mesti. Prieš rungtynes pakalbam – greitą puolimą vystome ir stengiamės sutikti mažiau pasipriešinimo. Jei tai nepavyksta, tuomet nepertraukiamas žaidimas. Jokių pirštų nereikėjo rodyti, visi žinojo, kur bėgti. Mane nervuoja šiek tiek dabar – gauna kamuolį ir vargsta. Sėdi penki tūkstančiai sirgalių ir žiūri, ar jam pavyksta pervaryti kamuolį į kitą aikštės pusę ar ne. Kam vargti? Perdavimas į priekį ir viskas. Gaištame laiką dabar. Treneris Ettore Messina ir sako, kad krepšinis yra paprastas žaidimas, o sudėtingu jį padaro grupė susirinkusių trenerių. Ar įžaidėjas negali mesti? Jam tik kamuolį varyti ir perduoti? Visi penki turi dabar būti universalūs. „Žalgiryje“ pas mane irgi nebuvo įžaidėjo.
– Prognozuojate šviesią ateitį rinktinei, o kokią ateitis jos matote šiame Europos čempionate?
– Sunku nuspėti. Pradeda visi daryti išvadas iš kontrolinių rungtynių. Viską nusprendžia galutinis rezultatas. Turi būti planas A ir planas B. Iš praeities duosiu pavyzdį. Kai ruošėmės 1996 metų olimpiadai, visas tris kontrolines rungtynes pralaimėjome kroatams ir dar be Toni Kukočiaus. Pirmos rungtynės su kroatais – Atlantoje. Laimėjome po dviejų pratęsimų, bet pas mus nežaidė koją pasisukęs Artūras Karnišovas, išsibaudavo Sabonis ir Marčiulionis. Ir laimėjome rungtynes be šių trijų.
Sąlygos sudarytos FIBA labai sudėtingos. Anksčiau patekdavo keturios komandos iš Europos į olimpiadą, o dabar – tik dvi. Tiesiog smaugia Europą šie vyrai. Tiesiog žulikų kompanija. Kokius pinigus jie ima, kad pravestų atrankinį turnyrą? O kas ten idėjinis vadas? Stankovičius. Daug jam metų, bet vis šnabžda ten į ausį. Praėjusių metų pasaulio čempionate mes buvome ketvirti, o ketveriukėje be JAV – trys Europos komandos. Ką tai rodo?
Manau, kad mūsų rinktinės ateitis šviesi, net jei nepateksime į Europos čempionato finalą. Pakils meistriškumas Sabonio, Kuzminsko, Valančiūno, Motiejūnas sugrįš, pridės dar jauni. Turėsime puikią komandą ir visas sąlygas žaisti olimpinėse žaidynėse. Kai pagalvoji, esame tokie nykštukai, o nukauname tokias valstybes.
Manau, kad galime suorganizuoti į atrankines varžybas į olimpiadą. Esame nusipelnę. Galime organizuoti ir pasaulio čempionatą. Juk tokias puikias arenas turime. Galutinis rezultatas tikiu bus geras.
