Čia veikiausiai praverstų psichoanalitikai, kurie turėtų padėti žmonėms įsiklausyti į savo norus.
Tuomet, tarkim, pasakę, kad nori gerai gyventi, žmonės turėtų apibrėžti, ką jie laiko geru gyvenimu. Sakykime, tai didesni atlyginimai valstybės tarnautojams. Gerai, administratoriai pasakytų, kokio sprendimo reikia ir tai nebūtų stebuklinga formulė, o pasirinkimas: didesni mokesčiai turtingiesiems ir didesnė perskirstomų pinigų dalis mažesnes pajamas gaunantiems žmonėms, ar dar labiau palengvintos verslo galimybės užsidirbti. Greičiausiai būtų renkamasi nuskalpuoti verslininkus, nes lietuviai niekada negalvoja apie kitus. Atrodo paprasta, ar ne?
Bet pagalvokime plačiau: kodėl turtingieji turėtų atsisakyti didesnės dalies pinigų? Būkime nuoširdūs: savanorių neatsirastų. Ypač tarp tų, kurie patys kažkada buvo neturtingi. Dažniausiai altruistiškus reikalavimus kelia tie, kas gyvenime nėra sukūrę jokios naudos visuomenei ir nematę, kaip atrodo dviejų šimtų litų banknotas. Ar turėtume nepaisyti turtingųjų ir kliautis demokratišku balsavimu? Galbūt.
Tuomet viskas lyg ir būtų gerai. Išskyrus tai, kad turtingieji jaustųsi nuskriausti ir nebesistengtų daugiau uždirbti. Laikui bėgant visa visuomenė nuskurstų, nes motyvacija dirbti ir uždirbti daug pinigų būtų sumažėjusi.
Kad tai ne vien teoriniai samprotavimai, įrodo tos šalys, kuriose bandomas diegti gerovės valstybės modelis. Apsukrūs verslininkai randa būdų, kaip apeiti šalies įstatymus. Beje, tas tinka ir Lietuvai: didieji prekybos centrai savo aktyvus perkelia į mažų mokesčių salas: Maltą ar Kiprą.
Tuomet geri norai virsta pražūtimi. Ir čia kaltųjų neatsiranda.
Tobula visuomenė - užbėkime įvykiams už akių – yra utopija. Jos niekada nebuvo ir nebus. Archainėse bendruomenėse individų asmeninius troškimus ribojo moraliniai įstatymai, šiais laikais kiekviena visuomenės grupė žiūri tik savo interesų.
Solidarumas – kaip pati didžiausia socialinė vertybė – yra įmanomas tik tada, kai jis nėra prievartinis. Kai solidarumą skiepija totalitarinė valstybė, tai viskas baigiasi tragiškai (SSRS atvejis).
Vakarų pasaulyje irgi nėra jokių formulių, kurios solidarizuotų visuomenę. Tiesiog esant didesnei gerovei, galima dirbtinai žmones apsaugoti nuo skurdo. Bet ir tai – laikinai. Anksčiau ar vėliau dirbtina reguliacija patirs nesėkmę.
Kodėl? Nes tai, kas daroma be motyvacijos, niekur neveda. Prievartinės visuomenės žlunga ir taip yra nuo pirmosios – Akado – civilizacijos. Ir priešingai – ten, kur yra didžiausia motyvacija, pasiekiami geriausi rezultatai (JAV atvejis).
Dabartinė politika vis dar bando tai slėpti ir ieško būdų, kaip aklai apsaugoti visuomenę nuo tariamos nelygybės. Bet nesiseka: didžioji dalis kapitalo plaukioja gana nedidelės žmonių grupės rankose ir situacija jau seniai nesikeičia. Net priešingai: blogėja.
Kodėl? Nes kas iš jūsų sutiktų dalintis? Kas sutiks daug dirbti, ir žinodamas, kad dirba kitiems, toliau tai darys? Turbūt niekas. Tos milijardierių geitsų ir sorošų filantropinės veiklos istorijos tikrai neprimena našlės skatiko pasakėčios.
Visuomenėje mes negalime reikalauti nepamatuotų dalybų, neatsiklausę ar kas nors sutinka dalintis. Juolab globalios rinkos sąlygomis ir juolab tada, kai aiškiai nesuvokiame, ko iš tiesų norime.
Galbūt blogiausia yra ne tai, kaip dalijamasi, kiek tai, kad neapsisprendžiama dėl norų.
Paties „visuomenės intereso“ neatspindi niekas. Jis iš viso neegzistuoja. Nes bet kuriuo atveju, pats visuomenės kapitalas negali būti perskirstomas lygiai. Tai bene geriausiai suprato Karlas Marxas, kuris reikalavo ne adekvataus uždarbio proletariatui, bet proletariato revoliucijos. Kodėl? Nes jo manymu, net jei matematiškai lygiai buržujai mokėtų proletarams už jų darbą, jie vis tiek turėtų kažkaip išnaudoti proletarus, nes yra gyvi dėl to, ką pastarieji uždirba. Buržuazija mirtų, jei neišnaudotų proletariato. Tai svarbi pamoka, kurios Lietuvoje niekas taip ir neišmoko.
Bet K. Marxas čia praleido faktą, kad buržuacija atlieka toli gražu ne vien funkcionalų vaidmenį ekonomikoje. Neva, tik duok proletariatui daryti tą patį ir viskas bus gerai. Ne, nebus. SSRS tai įrodė su kaupu.
Kuomet visuomenėje panaikinama konkurencija (ko labiausiai ir siekė K. Marxas), dingsta ir motyvacija. Čia net neįtraukime į lygtį sugebėjimo kurti ir vystyti verslą. Nors pati idėja apie proletariato valdymą buvo tobula, bet tobula tik formaliai, bet visų žmogiškų faktorių, kurie yra daug svarbesni už teorinius svaičiojimus. Praktiškai marksizmo idėja negalėjo funkcionuoti dėl visos aibės trūkumų, iš kurių svarbiausias – motyvacijos praradimas. O be motyvacijos neįmanomas ir progresas.
Jei mes nenorime sunaikinti motyvacijos, siūlydami kiekvieną visuomeninį sprendimą, turime galvoti ir apie kitą žmogų, kuris neturi būti nubaustas. Visuomet turime kliautis J. Nasho žaidimo teorija, kurioje svarbiausia – kooperacija. Bet ne sovietinė, idiotiška, o pagrįsta motyvacija. Nes tai, kas nubaudžia kitą, nubaudžia visus.
Tad žiūrim, ką turim. Pavyzdžiui, siūlymas didinti MMA. Akivaizdu, kad verslininkams nepatiks, bet didieji ras lėšų, o mažuosius gali ir sužlugdyti. Tuomet, gal reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad didinti MMA reikia atsižvelgiant į tai, kas tą MMA moka? Tik ir vėl – visos didžiosios įmonės seniai moka daugiau nei MMA. Tad MMA kėlimas visom prasmėm yra žalingas. Kalbant apie MMA, reikia kalbėti apie tai, kaip nuo tokias pajamas gaunančio asmens mažiau nuskaičiuoti. Ypač į bankrutuojančios SODROS kasą. SODROS vadovai grybauja visus ir visada tegul ir bankrutuoja. Iš to, kad valstybė nugręžia MMA gavėjus naudos nėra niekam – tad apie tai ir reikėtų kalbėti. Jei SODRA nežino, ką daryti, tai tegul mažiau nemokamas dovanas dalija tiems, kas nenori dirbti už MMA, ir žinos. Jokioje visuomenėje degradacija negali būti skatinamas reiškinys. Ir visi bus laimingi.
Tai jei viskas taip paprasta, kas trukdo tai įgyvendinti? O kas motyvuotas, kad mokesčių nebūtų surenkama mažiau? Atspėjote: tie, kas dabar valdžioje. Tad jiems geriau žlugdyti smulkius verslininkus, kurie vis tiek balsuoja ne už populistus ir toliau vaidinti kovojančius su nelygybe.
Valdantieji turi savo motyvaciją. Ir ji logiška bei suprantama. Motyvacija visada suprantama. Na, o tie, kas rėkia, kad tuoj sutratės kalašnikovai, aišku, rūpinasi tik savimi. Jiems smulkūs verslininkai irgi nerūpi. Kam tie verslininkai iš viso rūpi? Niekam. Todėl jie irgi žiūri tik savęs ir nekelia atlyginimų. Kam mokėti daugiau mokesčių valstybei, kuri jais nesirūpina? Neseniai viena valdančiosios koalicijos politikė, amžiais nesigaudanti kurioje ministerijoje dirba, siūlė su nelygybe kovoti didesniais mokesčiais. Visas viešas jos tekstas buvo apverktinas, bet patį faktą aptarti galime: ar tikrai tai išeitis? Ne. Jei progresiniai mokesčiai išvarys kapitalą iš šalies, tai bus blogiau. Reikia kalbėti ne apie progresinius mokesčius apskritai, o apie tam tikrą turtingųjų kastos apmokestinimą. Kuo tai skiriasi? Tuo, kad pinigus sugalvojus laikyti kitur, kitų šalių bankuose, geriau nebus vėliau bandant juos čia susigrąžinti. Turtingieji jausis įžeisti, tas tiesa, bet bent jau visos šalies nežlugdys neracionalūs ir kvaili įstatymai.
Kodėl nėra tokių siūlymų arba kodėl juos pateikinėja ne politikai? Nes jie patys nemaloniausi būtų tiems, kas turi daug pinigų. Taigi, visų populistinių partijų „vadams“. Kai visuomenė nori realios politinės įtakos, siūlymai turi būti apsvarstyti ir labai logiški. Kitaip net nebus pradėti svarstyti.
Visuomenė – tai atskirų interesų kovos laukas. Ir bandant prievarta įpiršti kokią nors nesąmonę (pvz. žemės pardavimo užsieniečiams draudimą), reikėtų pagalvoti ir apie kitus. Bet stambūs žemvaldžiai ir ūkininkai negalvoja apie kitus. Jiems svarbu tik jie patys. Miniai nelamingų idiotų iš viso niekas nesvarbu – tik kad pridarytų kam nors žalos. Kodėl dėl kažkieno neišsigydytų vaikystės traumų aš turėčiau pardavinėti žemę pigiau ir tik lietuviams, kurie negerbia kito laisvės?
Arba, koks čia tikslas kriminalizuoti abortus? Jokio, išskyrus siekį gauti daugiau davatkų balsų. Konservatoriai, balsavę už šitą nesąmonę, net jaučiasi teisūs. Neva, moters kūnas – kaip tik ta vieta, kur jie turi teisę politikuoti.
Sąrašą galima tęsti iki begalybės. Pasakos apie kažkokį „visuomenės interesą“ yra juokingos. Daugiausia, ką galime padaryti, tai siekdami naudos sau, nekenkti kitiems, ir viskas. Pamirškite tuos sovietinius kliedesius apie kolektyvinę gerovę. Apie solidarumą ir t.t. Tai buvo prievartiniai mechanizmai laikyti visus runkelius (homo sovieticus) paklusnius, išbadėjusius ir nenorinčiu būti atsakingais už savo gyvenimą.
