Išgirdus „nekenčiu moterų“ pasąmonė pradeda „piešti“ tam tikrą miglotą literatūrinį veikėją, kažką iš A. Kristi romanų – niūrų džentelmeną, seną viengungį klasikiniame megztuke, su golfo lazda, gyvenantį sodyboje su savo mama. Santykiuose su moterimis nepastebėtas, bet ir į homoseksualistą jis nepanašus. Jeigu romane įvysta žmogžudystė, toks vyrukas tampa pirmu įtariamuoju.
Realiame gyvenime, be abejo, mes tokių „džentelmenų“ nesutinkame. Gryname pavidale moterų nekenčiantis vyras – tai, turbūt, tik serijinis maniakas, savotiškas Džekas Skerdikas. Atskirų dviprasmiško požiūrio į moteris požymių galima pastebėti įvairių tipų vyruose. Žvelgiant iš moterų pusės, požymius galima būtų įvardinti taip:
„Mano mama – geriausia iš visų“ arba gyvenimas su mamytės sūneliu
Mano mama – geriausia iš visų. Visos kitos bobos – kekšės? Ne, aš tikrai nesiruošiu kėsintis į tai, kas šventa. Laimingas tas vaikas, kuris gali apie savo motiną pasakyti „Mano mama – geriausia iš visų“. Tačiau nelaiminga ta moteris, kurios vyras visų santykių metu kalena: „O mano mama mano… O mamos barščiai skanesni… O mama visiškai kitaip lygina marškinius… Tau dar toli iki mano motinos“. Mama yra pati geriausia, dėl to visos likusios moterys – automatiškai nepakankamai geros. Kartais mamyčių sūneliai lygindami mylimą moterį ir mylimą mamą peržengia absurdo ribą vien tam, kad pabrėžtų mamos tobulumą: „Kažkokią tu man citriną nerūgščią pie arbatos pateiki, – sako mano draugės vyras, – štai mamos citrinos visada buvo teisingos, rūgščios“…
Mama – idealas, ir garbindamas šį idealą mamytės sūnelis žioplai neįvertina nuostabių moterų manydamas, kad „visos bobos – kalės“. Gerai bent tiek, kad sekso sfera – ne mamos įtakos sfera. Na, t.y. mama neįtakoja savo sūnelio lytinio gyvenimo tiesiogiai. Remiantis moterų pasakojimais, mamytės sūneliai konservatyvūs, monotoniški, neišradingi ir nesugebantys atsipalaiduoti sekso metu. Mama „neakivaizdžiai“ stovi šalia lovos ir sūnus automatiškai būna susikaustęs ir labiau kontroliuoja save ten, kur iš jo laukia meilės, glamonių, aistros ir švelnumo, manydamas, kad moterys – glamonėjančios jį – kalės.
Mylėti mamą – nėra keista. Keista nemylėti nieko apart mamos.
Myli vieną – nekenčia visų arba „vienamylos“ gyvenimas
Schema tokia pati, kaip ir mamytės sūnelio – ant pjedestalo tik viena moteris, tačiau ne motina, o mylimoji. Nuostabu, kuomet žmogus įsimylėjęs vieną – vienintelę, nepakartojamą ir yra jai ištikimas, tačiau keista tai, kad tokie „vienamylos“ (naudokime šią sąvoką) iškelia savo išrinktąją kitų moterų sąskaita. Mylimoji yra nuostabi, o visos kitos nusipelnė smerkimo, nes jos – ne ji. Jeigu „vienamylai“ pasakysi „žiūrėk, kokia simpatiška mergina“, jis būtinai priims tai, kaip jo mylimosios tobulumo neigimą ir būtinai suspės „įkišti tris kapeikas“, kad jam visos moterys yra vienodos, išskyrus vieną. Vienas pažįstamas „vienamyla“, su kuriuo kartais labai „maloniai“ pasišnekame apie tai, kad moterys – kalės, buvo tiek „pasinešęs ant“ savo moters grožio, kad gan rimtai lygino Renesanso moterų portretus savo mylimosios naudai. Jam moters grožis egzistuodavo tik „vienaskaitoje“ ir žvelgdamas į kitas moteris jis net susiraukdavo.
„Vienamyla“, aišku, ne tas, kuris visiškai nekenčia moterų, jis labiau ideologas. Toks moters garbinimas atrodo gan romantiškas iš pakylėtas, kol netampa fanatiškas – tai yra pavojinga ir atstumia kartais net pačią „vienamylos“ išrinktąją.
Santuokos priešininkas arba mergišius paprastasis
Jau kas kas, bet jis tikrai nenekenčia moterų. Toks vyras – visiška priešingybė moterų nekenčiančiam – sibaritas, gyvenimo degintojas, mergišius, gražaus flirto mėgėjas, gero sekso gerbėjas ir žinovas. Būtent dėl to, kad gyvenimo džiaugsmai yra tokie įvairiaspalviai bei tai yra jo aplinka, vyras nenori riboti savo laisvės – juk tai reiškia, kad jam teks atsisakyti daugybės viengungio „privalumų“. Moteris – malonumų šaltinis, tačiau iki tol, kol ji netrukdo mėgautis kitomis moterimis. Kai tik toks vyras pajunta, kad jo nuostabi, seksuali partnerė jau nebenori apsiriboti tik lovos džiaugsmais, o užsisvajoja apie antspaudą pase ir vestuvių fanfaras, jis iškart pradeda tyliai jos nekęsti (juk ji kėsinimąsi į jo laivę) ir stengiasi su ja išsiskirti. Toks vyras – sąmoningai arba pasąmoningai – santuokos priešininkas.
Jis nenori keisti savo linksmo, įdomaus, pilno sekso nuotykių poligamiškumo į abejotiną, stabilių monogaminių santykių malonumą
„Santuoka – tai juokinga, – sako vienas 25-metis pažįstama, užkietėjęs santuokos priešininkas, – šeimyninis vyras gyvena ilgiau, tačiau nuobodžiau, o apie humoro jausmą išvis užmiršta ir nuolat „stabdo“, ir jam visada namo reikia, ir problemos visą laiką tos pačios. Taip pat šeimyninis vyras priverstinai turi draugauti su savo „pusės“ draugais ir giminėm, o anie dažnai būna idiotai“. Palieku spręsti jums ir nekomentuoju jo žodžių.
Kitaip sakant, moteris mergišiams – santuokos priešininkams priimtina tik kaip partnerė, meilužė, draugė. Jeigu ji bando užimti galimos žmonos vakansiją – automatiškai tampa neapkenčiama. Santuokos priešininkai nepakenčia net minties apie žmoną. Kaip juos apibendrinti? Apibūdinti? Jie – savotiški moterų nekenčiantys vyrai, bet ne visai: jie jaučia neapykantą ne moterims, o potencialioms žmonoms.
Profesoriai, eruditai ir kiti prijaučiantys arba „protingesni“ už protingas
Visai kitas reikalas, kuomet santuokos priešininkas – ne donžuanas ir laisvų santykių šalininkas, o užkietėjęs senas (arba nelabai) viengungis, bijantis sekso ir nekenčiantis moterų, kaip santykiavimą provokuojančių būtybių. Seksas tokius vyrus gąsdina, nes jie neturi patirties, o atskirais retais atvejais seni viengungiai netgi gali būti nekalti. Jie taip pat mano, kad „visos bobos – kekšės“. Tokiems vyrams moteris atrodo tarsi geidulinga besmegenė patelė, kuri galvoja tik apie tuos beprasmiškus kūno judesius ir bedvasį laiko leidimą. Pats viengungis – moterų nekenčiantysis gali budi nugrimzdęs į mokslą arba gali būti užsiėmęs kita svarbia veikla: visiškai atsidavęs, aistringas, bet ne ten, kur to labiausiai reikėtų. Nėra principinga tai, ar toks žmogus kažką išras, ar skirs savo gyvenimą anoniminių skundų rašymui dėl kaimynų triukšmavimo. Esmė ta, kad minėtais būdais jis sublimuos neišsipildžiusias seksualines fantazija.
„Višta – ne paukštis, boba – ne žmogus“
Dievinu tokius pasakymus, tiesiog sustingtu iš nuostabos. Koks aplombas, kokia arogancija! Na, bent jau iškart suvoki, su kuo turi reikalą – vyru, šovinistu. Šovinistai nekenčiantys moterų iš tiesų ne nekenčia moterų, o smerkia jas, laiko jas pagalbine, papildoma lytimi, skirta svarbiausiai lyčiai – vyrų. Tokia yra minėtų vyrų pasaulio samprata: „<…> žmona tebijo savo vyro…“; kad moteris skrieja aplink vyrą, kaip maža planeta aplink saulę; kad moteris gimė tik tam, kad tenkintų „saulę“, pataikautų jam, puoselėtų jį.
Kiekvienas patriarchato šalininko postulatas prasideda žodžiais „moteris privalo/turi“. Įdomu tai, kad išgirdę klausimą: „O Jūs ką nors privalot/turit daryti?“, šovinistai tiesiog niekinamai tyli. Teigdamas, kad vyrų lytis yra pranašesnė nei moterų, šovinistas nepateikia absoliučiai jokių aiškių argumentų, jis negali pagrįsti savo nuomonės.
Galų gale viena iš minėtų „saulių“ nusileido iki mano lygio ir kilniaširdiškai paaiškino man, besmegenei būtybei, kad aš – antrinis produktas (gerai, kad ne subproduktas), nes buvau pagaminta iš vyro šonkaulio. Na, aš tiesiog linkčiojau galva (duok durniui kelią – išmokau dar 5-oj klasėj)…
Žmonai pavaldus (po padu) vyras, nekenčiantis moterų
Pavaldus pavaldžiam nelygus! Mano mėgstamiausi vyrai – tai sąmoningai po padu lendantys vyrukai, kurie, pripažindami konkrečios moters pranašumą, ramiai ir be vidinės kovos atiduoda jai gyvenimo vadeles bei tampa antruoju dueto balsu. Tokiems “popadinukams” yra psichologiškai ramiau ir dvasiškai komfortiškiau. Aš pati seniai svajoju apie tokį nuostabų vyrą =)), tačiau aptarti norėčiau kitą rūšį – “popadinuką nepaprastąjį”, nekenčiantį moterų, „užvažinėtą“, „iš$#$#$mis smegenimis“, atitinkamai apdorotą motinos, močiutės, žmonos, uošvės o taip pat kitų artimų ir tolimų giminaičių ir viršininkės. Personažas gaunasi kaip iš anekdoto, tačiau juk visi anekdotai turi realias šaknis:
„Ji atšliaužė iki manęs ant kelių ir tarė: – Lįsk iš po lovos, baily neraliuotas“.
Turėjau vieną pažįstamą – visai normalus ir doras vyrukas; anksti vedė, kad išeitų iš tėvų buto, nes jie jo nelabai gerbė ir mylėjo. Vyrukas ieškojo šeimos šilumos ir jaukumo, tačiau sugebėjo vesti tikrą stervą (likimo ironija), kuri nuolat įtarinėjo jį išdavystėje ir prieš draugus įžeidinėdavo bei netgi drįsdavo jam per pakaušį trankyti. Rezultatas? Vyrukas jau dešimt metų bailiai iškiša nosį iš už jos nugaros, prisibijo savo rūsčios žmonelės, bet ar jis ją myli? Labai abejoju. Man atrodo, kad moterų pasaulis atrodo jam priešiškas ir žlugdantis, todėl jis ramiai prisigeria ir svajoja gyventi vienas.
Sėkmingas moterų nekenčiantis vyras
Sėkmingas moterų nekenčiantis vyras – pats nelaimingiausias iš visų moterų nekenčiančių vyrų. Tokių vyrų darosi gaila. Viską jie turi, viską jie pasiekė, o laimės tai nesuteikia. Viskas dėl to, kad jie jau nebetiki tyra meile (be jokių klastingų kėslų, spąstų ir t.t.). „Visos bobos – kekšės“ – galvoja jie. Visos moterys pakliūna po įtarimų padidinamuoju stiklu: „Ko jai iš manęs reikia: mano pinigų, mano statuso ar manęs? Och, jaučiu – ji myli ne mane, o mano milijonus! Manęs neapmulkinsi!“. Visos kandidatės ir draugės mūsų sėkmingiems moterų nekenčiantiems vyrams – tai melagės: godžios, suktos, klastingos, gerai viską suplanavusios stervos, kurios kėsinasi į banko sąskaitą ir visiškai nevertina vyrų, kaip žmonių.
Dėl to sėkmingiems moterų nekenčiantiems vyrams daug ramiau ir lengviau bendrauti su prostitutėmis – šitos bent neslepia savo ketinimų gauti honorarą mainais į „meilę“. Viskas sąžiningai, atvirai ir be veidmainiškumo. Sėkmingi „vargšeliai“ perka artumą ten, kur jiems iškarto pasako kainas ir parodo prekių pavyzdžius. Nemokami jausmai ir santykiai sukelia jiems baimę būti apgautiems, o tos moterys, kurias jiems siūlo – nepasitikėjimą ir neapykantą.
„Visos bobos – kekšės“, - kartą komentaruose po mano tekstu parašė anonimas
Ar jis nekenčia moterų? Na, panašu, kad jis tikrai nemyli moterų. Man atrodo, kad tokie pasisakymai priklauso vyrams, kurių moterys buvo neištikimos, o galbūt išdavystė – tai tik nuo “ūmaus uždegimo ištinusios” vaizduotės ir pavydo vaisius? Gali būti, kad jiems kelyje pasitaikydavo tik pasileidėles ir išdavikės? Galų gale, tegul totalią neapykantą moterims bando perkąsti psichoanalitikai: ar būsimo moterų nekenčiančio vyro nesulaukė iš kariuomenės jo mylimoji, ar būdamas mažiukas jis užklupo savo sesę su vaikinu dviprasmiškoje pozoje, ar iš jo tyčiojosi klasiokės, ar skriaudė mergaitės vaikų darželyje… Aš tik konstatuoju faktą:
Tikras vyras – tai vyras, kuris myli moteris, tai jo pagrindinis, viską lemiantis lytinis požymis. Jeigu vyras nekenčia moterų, tai pagal kokį požymį jį galima laikyti vyru? Nebent tik formaliai…
