„Viskas visiems“ – šį vieno iš Friedricho Nietzsches veikalų epigrafą menininkas Saulius Vaitiekūnas pasitelkia tam, kad apibūdintų savo monumentalią instaliaciją „Requiem orkestrui“, antradienį pristatytą „Vartų“ galerijoje pažymint šios 17-tąjį gimtadienį. Anot jo, kūrinys neturi vienos „teisingos“ taktuotės; priešingai, kėdžių, pučiamųjų instrumentų, penklinių ir laidų raizgalynėje slypi daugybė „kiekvienam konkrečiai skirtų žinių“.
Vokiečių antžmogio pranašą Vaitiekūnas pamini neatsitiktinai. Ši tarsi „tarp kitko“ įterpta nuoroda į kūrinio prigimtį iš tikrųjų pasako labai daug apie „Requiem orkestrui“ ir kartu apie patį autorių. Antžmogiškas visų pirma yra pats kūrinys, užimantis visą „Vartų“ parodinę erdvę ir pareikalavęs keturių autoriaus darbo metų (net sunku patikėti, kad taip dar būna šiais laikais, kai meno kūrinio sukūrimas kartais beveik visiškai sinchronizuojasi su idejos gimimu menininko galvoje). Nevalingai pagalvoji apie menininką lyg apie kokį viduramžių dailininką, freskomis išpuošusį didžiulę katedros erdvę: „Juk turėjo stipriai kažkuo tikėti, kad tiek pastangų įdėjo.“ Saulius Vaitiekūnas iš tiesų puikiai įkūnija stereotipinį pasiutusiai tikinčio (kuo būtent – ne taip svarbu) ekscentriško genijaus-demiurgo „tipažą“, įsišaknijusį meno ir filosofijos istorijoje (šioje vietoje vėl galime pamojuoti išprotėjusio genijaus žvilgsnį į mus įsmeigusiam Friedricho portretui).
Jei pridėsime dar menotyrininkų teisės savo tekstais „kurti meną“, t.y., daryti menininkų darbą, neigimą ir antipatiją sistemai, kuri į pirmą planą iškėlė nebe meną, o meno rinką, bei metaforiškas užuominas apie „naująjį Čiurlionį“ kaip antrąjį Mesijo atėjimą, gausime tobulą modernistinį Autorių-titaną, kuris šiandien, kaip ir „Requiem orkestrui“, yra praktiškai anachronizmas. Bet Vaitiekūnas tarsi bando išsivaduoti iš „kūrėjo tirono“ įvaizdžio pinklių ir žaidžia kitais dalykais – jau minėtu tariamu instaliacijos daugiaprasmiškumu, nuorodomis į kinų „Permainų knygos“ („I Ching“) heksagramas ir panašiai. Kita vertus, visgi sunku išvengti kai kurių pirmiausiai į galvą ateinančių „akivaizdžių“ kūrinio interpretacijų, ir kalbėdamas apie „Requiem orkestrui“ pats menininkas, atrodytų, patvirtina, kad yra savotiškas „reikšmių branduolys“. Vaitiekūnas savo kūrinio motyvacijoje/aiškinime nuolat akcentuoja nesusikalbėjimo, susiskaldymo (įvarias „orkestro“ sekcijas skiria sienos tarp galerijos salių), pasitikėjimo netekimo, nusivylimo, emigracijos ir panašius „siužetus“. Ir, beje, niekaip neapsieina be politikos, nors ir siūlo žiūrovui nesureikšminti politinių kūrinio poteksčių ir neiškelti jų kaip centrinių. Iš tiesų, kaip čia šiandien gyvendamas Lietuvoje neužsiminsi apie Seimą, emigracijos bangą, visuotinį pesimizmą valstybės, valdžios ir tautiečių atžvilgiu...
Vis dėlto teiginyje, kad tuo įmanomos „Requiem orkestrui“ traktuotės neužsibaigia, yra tiesos. Galbūt dėl to, kad buvau jau pasiilgęs „svaresnio“, gal net „sunkesnio“, monumentalesnio meno, „rekviemas“ man pasirodė paveikus ir pakankamai įtikinamas. Apskritai, manau, kad meno vartotojui kaip pakankamai keistai ir specifinei žmonių rūšiai apskritai būdingi periodiški mazochistinių potraukių priepuoliai, noras būti prislėgtam, sutraiškytam, išprievartautam meno.„Rekviemas orkestrui“ neišprievartauja, bet slogią ir vaiduoklišką, nerimastingą atmosferą galvoje sukuria užtikrintai. Sunku būtų pasakyti, kad stovintys, gulintis ar tiesiog kaip lavonai išmėtyti instrumentai tyli; jie gieda tą savo rekviemą, ir gana garsiai. „Rekviem orkestrui“ galėtų būti puiki György’io Ligeti’io „Requiem“ vizualizacija – stovi tarp šių orkestro griaučių ir beveik girdi tą nei dangišką, nei pragarišką nežinomų būtybių chorą.
Ir taip šiandien atrodo bei skamba daugelis dalykų. Requiem galima sudainuoti ne tik dabartinei politikai ar socialinei sferai, bet ir pačiai kultūrai. Pastaruoju metu joje kažkas smarkiai ir karikatūriškai išsiderino. Liūto dalis užsikrėtė tuščiaviduriu populizmu, projektiniu schematiškumu, impotentišku dirbtinu romantizmu, naiviu diletantizmu ar tiesiog mirtinu nuoboduliu (reikiamą pabraukti). Instrumentai guli, galima būtų driokstelėti taip, kad visa šalis ir net tie, kas jau už jos ribų, pabustų iš letargo miego, bet kur dingo virtuozai? Vaitiekūnas siūlo „apsispręsti dėl savo „partijos“ Orkestre“. Bet kai visas orkestras tokios būklės, ar pavienių „solistų“ partijos kaip nors gali tą kakofoniją paversti darna? Norisi tikėti, kad gali. Tačiau ar apskritai verta groti tokiame orkestre, kuriam jau dainuojamas Requiem? Gal tik to ir tereikia – tarti „amžinatilsį“ ir, kaip Nietzsches apdainuotas Antžmogis, ant seno griuvėsių kurti naujus „vieno žmogaus orkestrus“?
Panašu, kad Vaitiekūno „Requiem orkestrui“, pasirodęs, kaip ir Vaitkaus „Patriotai“, reikiamu laiku reikiamoje vietoje, sukels nemažai diskusijų. Ne vien todėl, kad yra savotiška provokacija, bet ir todėl, kad, kaip minėtas spektaklis, yra šiai dienai neįprastai didaktiškas ir netgi, sakyčiau, įžūliai akivaizdus, nors kartu tarsi ir abstraktus. Tiesa, nei „Requiem orkestrui“, nei „Patriotų“ didaktiškumas neerzina. Matyt, kitaip jau beveik nebeįmanoma, kai tokia „shiza“ vyksta.
Pabaigai leisiu sau nedidelį lyrinį nukrypimą. „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009“ programai apibūdinti, matyt, taip pat labiausiai tiktų žodžiai „viskas visiems“. Kas ir taip yra „kultūros draugas“ – tam skirti įprasti renginiai su kiek garsesniais, nei įprastai, vardais. Kas su kultūra dar neturėjo laiko ir noro susipažinti – pas tą „kultūra gyvai“ ateis pati, nori to ar nenori. Neužmiršta senoji išmintis: jei kalnas neina pas Mahometą, Mahometas eina pas kalną. Priverstinis „gydymas“ kultūra. Taip klasikinė ir operinė muzika jau atėjo pas Vilniaus viešojo transporto vairuotojus ir keleivius – reikia manyti, kad jie jau įsitraukė į kultūrinį vyksmą. Beje, žodis „visiems“ verčia mane prisiminti dar nuo vaikystės pažįstamą frazę: „visiems – reiškia, niekam“. Pastaruoju metu apskritai dažnokai aplanko gana pesimistinės mintys. Atrodo, kad „kultūra visiems“ yra vienas iš paskutinių kolonijinio mentaliteto atavizmų – ar nėra kiek diktatoriška manyti, kad kultūra turėtų būti privaloma kiekvieno piliečio „savastimi“? „Barbarų auklėjimas“? Kažkuo tai primena priverstinį krikštą. Vargu ar karinės prievolės principu suburtas orkestras grotų gyviau nei Vaitiekūno orkestro mumija.
