Po teismo sprendimo analizės ir konsultacijų su teisininkais, BNS pateikia svarbiausius klausimus ir atsakymus.
Kuo reikšmingas sprendimas?
EŽTT sukūrė precedentą ir pirmą kartą sovietų represijas prilygino genocidui. Tai svarbu ir teisiniam, ir politiniam sovietų nusikaltimų vertinimui.
Lietuva nuo nepriklausomybės atkūrimo ėmė kalbėti apie „sovietų genocidą“, bet kritikai sakydavo, kad ši sąvoka netinkama sovietų terorui apibūdinti ir gali sumenkinti Holokausto – žydų genocido – išskirtinumą. Dalis teisininkų mano, kad sovietų pareigūnus reikia teisti dėl nusikaltimų žmoniškumui, o ne dėl genocido. Lietuvos politikai paprastai kaltinimus atmeta, sakydami, kad tenori deramo komunistinių režimų įvertinimo Europoje.
Ši byla sulaukė tarptautinės žiniasklaidos dėmesio, tad ji gali padėti plačiau paskleisti žinią Europoje apie Lietuvos partizanus. EŽTT pagrįstais pripažino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentus, kad partizanai ir jų ryšininkai „atliko esminį vaidmenį saugant tautinį identitetą, kultūrą bei nacionalinę savimonę“.
Koks vertinimas buvo iki šiol?
Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015 metų spalį kitoje byloje buvo paskelbęs priešingą nuomonę – kad partizanų naikinimas negali būti laikomas genocidu, nes trūksta „istorinių ir faktinių duomenų, kaip Lietuvos partizanai atstovavo lietuvių tautai“.
Po Antrojo pasaulinio karo tarptautinėje teisėje genocidu pripažinti veiksmai, kuriais siekiama sunaikinti kokią nors nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Sovietų Sąjunga blokavo siūlymą tarptautinėje konvencijoje genocidu pripažinti žmonių naikinimą politiniu pagrindu.
Atsižvelgdami į tarptautinę praktiką Lietuvos teismai ilgainiui išaiškino, kad už sovietmečiu vykdytas žudynes socialiniu ar politiniu pagrindu, jei tai nekėlė grėsmės lietuvių tautos išlikimui, negalima bausti kaip už genocidą.
Kodėl Strasbūro teismas pakeitė poziciją?
Strasbūro teismas atsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 metais pateiktus duomenis, kad partizanų naikinimas turėjo „aiškų tikslą daryti įtaką lietuvių tautos demografiniams pokyčiams“. EŽTT paskelbė, kad jį įtikino Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išsamus paaiškinimas, kodėl partizanai ir jų rėmėjai buvo „reikšminga lietuvių tautos kaip nacionalinės, etninės grupės dalis“.
Strasbūro teismas sutiko, kad Lietuvos teismų doktrina dėl partizanų specifinio vaidmens tapo aiškesnė, o Lietuvos teismai tinkamai atsižvelgė į tarptautinės teisės normas.
Lietuvos Aukščiausiojo ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus taip pat pagyrė Europos Tarybos Ministrų komitetas, prižiūrintis, kaip valstybės narės įgyvendina Strasbūro teismo sprendimus.
Kaip teismas įvertino KGB pareigūno veiksmus?
Byloje Strasbūro teismas analizavo buvusio KGB pareigūno Stanislovo Drėlingo skundą. Jį Lietuvos teismai pripažino kaltu dėl genocido už tai, kad 1956 metais dalyvavo partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago sulaikymo operacijoje, nors pats S. Drėlingas tikino buvęs kitoje vietoje.
Strasbūro teismas nerado pagrindo dvejoti Lietuvoje nustatytais faktais. Jis argumentavo, kad „sunku atkurti bylos faktus, po įvykių praėjus beveik 60 metų, tad nacionaliniai teismai turėjo geresnes sąlygas įvertinti visą prieinamą medžiagą ir įrodymus“.
Strasbūro teismas taip pat pabrėžė, kad „net ir eilinis karys negali visiškai, aklai vykdyti įsakymų, šiurkščiai pažeidžiančių tarptautiniu lygiu pripažįstamas žmogaus teises, ypač teisę į gyvybę“. EŽTT atsižvelgė į Lietuvos teismų argumentus, kad S. Drėlingas tarnaudamas KGB turėjo aiškiai suprasti, kad sučiupti partizanai bus likviduoti.
Kokie kritikų argumentai?
Kritikai sako, kad šiuo sprendimu išplečiama genocido samprata, be to, šeštajame dešimtmetyje jis buvo suprantamas daug siauriau. Šiuos argumentus pabrėžė du atskirąją nuomonę pareiškę teisėjai.
Teisėja Julija Motoc iš Rumunijos atskirojoje nuomonėje rašo, kad šioje byloje yra „toks didelis teismo praktikos pakeitimas gali būti įvestas tik Didžiosios kolegijos“. Jos teigimu, šio EŽTT sprendimo, neturinčio precedento tarptautinėje praktikoje, pasekmės yra fundamentalios.
„Tai pirmasis kartas, kai tautinis-politinis genocidas buvo pripažintas tarptautinio teismo. Tokį genocidą dabar prašo pripažinti daugybė valstybių ir gyventojų grupių. Kai tik EŽTT priims „tautinę-politinę“ kategoriją, kitos šalys susivilios sekti Lietuvos pavyzdžiu. Paskelbdama šią nutartį dauguma nustato daug platesnį genocido apibrėžimą negu iki šiol taikytas tarptautinėje baudžiamojoje teisėje“, – rašo ji.
Lichtenšteino teisėjas Carlo Ranzoni (Karlas Ranconis) sakė, kad Lietuvos partizanų situaciją Strasbūro teismas svarstė jau anksčiau, bet tik dabar jai suteikta naujos „nacionalinės-tautinės-politinės“ grupės etiketė. „Arba, kalbant paprasčiau, senas vynas naujuose buteliuose?“ – rašo jis atskirojoje nuomonėje. Anot teisėjo, S. Drėlingas „negalėjo numatyti, kad Lietuvos partizanai gali būti priskirti prie grupės, saugomos pagal Genocido konvenciją, arba fakto, kad pats pareiškėjo dalyvavimas buvusio partizanų vado arešte galėtų būti laikomas genocido nusikaltimu“.
Ar tai galutinis sprendimas?
Daug teisininkų sako, kad džiūgauti per anksti, nes EŽTT sprendimas kol kas neįsigaliojęs. S. Drėlingas per tris mėnesius gali prašyti, kad šią bylą peržiūrėtų EŽTT Didžioji kolegija, ją sudaro 17 teisėjų. Teisininkai sako, kad egzistuoja reali tikimybė, jog Didžioji kolegija šį sprendimą pakeis. S. Drėlingo advokatas teigė, kad turbūt prašys peržiūrėti sprendimą.
