Lietuva – svainių kraštas? Jums dar nenusibodo toks apibūdinimas? Nuo tiesos nepabėgsi. Net jeigu ji ir nuobodi.
Na, gerai – pusbrolius, svainius, klasės ir kurso draugus išsiaiškinome, schemas nubraižėme (kada nors reikalai palengvės, kada pradės veikti tinklapiai svainiai.lt ar blatas.lt). Kas toliau?
Galbūt Lietuvoje reikėtų panaikinti pavardes, kaip tai padaryta Islandijoje? Žmogus tenai turi vardą ir tėvavardį. Giminystę viešai labai sunku nustatyti. Norintieji sužinoti daugiau turi raustis archyvuose.
Islandijoje nėra pavardžių, nėra ir mažos tautos dalijimo į keliolioka ar kelias dešimtis klanų. Tačiau ir kovotojams su korupcija sunkiau nustatyti, kas kieno pusbrolis.
Kas būtų, jeigu lietuviai neturėtų pavardžių? Manau, valdžioje ir versle įsišaknijusi „kadrų politika“ mažai pasikeistų. Nes giminystė nėra svarbiausias dalykas.
Reikiamo darbuotojo parinkimas – ypatingas menas. Politikoje svarbus pasitikėjimas. Yra sferų, kur pasitikėjimas būtinas kartu grobstant, užsiimant kontrabanda ir panašiai.
Svainių paieškos valdžios struktūrose – įdomus užsiėmimas žurnalistams. Neretai ir prokurorams. Bet ar nenuslystama paviršiumi? Juk dalyko esmė – ne giminystė, o „reikalų tvarkymas“.
Lietuvos korupcijos istorija po nepriklausomybės atgavimo dar neparašyta. Ne paslaptis, kad kol vieni apimti entuziazmo manė, jog kuria „normalią“ valstybę, kiti skverbėsi į valdžią, turėdami aiškų tikslą prisikimšti kišenes.
Naivūs moralistai laukia stebuklų ir viliasi, kad reikalai pasikeis, kai įtakinguose postuose bus kuo daugiau „dorų žmonių“.
Taip, „doras meras“ gali sugriauti kieno nors sudėliotą korupcinę tvarką – nesvarbu, ar jis vadovauja sostinei, ar miesteliui. Jeigu meras ne tik doras, bet ir toks kvailas, kad nesukuria saviems palankių korupcinių sąlygų, – kam jis tada reikalingas? Tokia dažniausiai būna „dorų politikų“ aplinkos logika.
Pasauliui šurmuliuojant dėl wikileaks.org paviešintų dalykų, lietuviai galbūt kuklinasi prisiminti, kad nuo pat nepriklausomybės laikų informacija Lietuvoje būdavo nutekinama siekiant politinių ir ekonominių tikslų.
Julianas Assange'as, wikileaks.org skandalo herojus, gal ir turi altruistinių paskatų. O jo pirmtakai iš Lietuvos skandino politinius priešininkus, verslo konkurentus ir partnerius.
JAV valdžia ieško, kokie „kurmiai“ Pentagone ir kitose žinybose perdavė informaciją J. Assange'ui. Lietuvos „kurmiai“ – dažnai nevykę saviveiklininkai. Siuntinėja kompiuterinius dokumentus iki galo nepanaikinę pėdsakų, pagal kuriuos juos galima atsekti.
Na ir kas? Kol kas negirdėti nei apie nubaustus „kurmius“, nei apie tai, kad labai nukentėjo „kurmių“ demaskuoti „abonentai“.
Manau, kad kova su korupcija Lietuvoje dabar jau peržengė ribą, nuo kurios galima apsigręžti atgal. Galima eiti tiktai pirmyn dar didesnio skaidrumo kryptimi.
Giminystės, draugystės, net meilės ryšių išaiškinimas – tik skaidrinimo pradžia. Daug svarbiau išsiaiškinti, kodėl ta „grupė draugų“ susitelkė bendram darbui.
Netoli laikas, kai visi dori ir nedori valdininkai jaus, kad iš kompiuterio ekrano į juos žvelgia J. Assange'as arba jo svainis iš Lietuvos. Na ir gerai – būkime Didžiojo Brolio giminės. Tada bus nesvarbu, kokio konkretaus veikėjo giminaitis ar moksladraugis yra stebimasis Vardenis Pavardenis. Rūpės veikla, kuria jis užsiima. Ir, aišku, Vardenio Pavardenio kompetencija.
