Ištyręs Slouno skaitmeninio dangaus apžvalgos projekto duomenis, kosmologas Šonas Tomasas (Shaun Thomas) kartu su kolegomis iš Londono universiteto koledžo (Jungtinė Karalystė) padarė išvadą, jog Visata yra netolygesnė, nei mokslininkai manė iki šiol.
Tai verčia susimąstyti apie naujas galimas teorijas, gebančias paaiškinanti, kodėl mūsų Visatą sudaranti medžiaga nėra tokia tolygi, kaip kad numato kosmologiniai modeliai. Tyrimų rezultatai, publikuoti „Physical Review Letters“ žurnale, rodo, jog arba šis atradimas yra paremtas klaidingais įrodymais, arba visuotinai pripažinti gravitacijos dėsniai deramai neaprašo visos Visatos.
Tokie modeliai, kuriuos kosmologai sukūrė tam, kad parodytų, kaip mūsų Visata evoliucionavo iki šių dienų pavidalo, yra paremti žymiojo Einšteino bendrąja reliatyvumo teorija ir naudoja žinomus duomenis apie Visatą: pradedant nuo Didžiojo sprogimo ir judant tolyn, taip iš esmės atkuriant visą įsivaizduojamą laiko skalę. Taikydami judėjimo ir gravitacijos dėsnius, mokslininkai gali atkartoti procesą, kuris lėmė medžiagos susidarymą Visatoje. Kadangi viskas prasidėjo nuo singuliarumo taško, kuris vadinamas Didžiuoju sprogimu, pagal teoriją, visur, kur tik pažvelgtume, turėtų egzistuoti tam tikras tolygus medžiagos pasiskirstymas. Vienintelius nukrypimus galėjo lemti pačios medžiagos tankio fluktuacijos.
Vis dėlto naujasis tyrimas atskleidžia, kad Visatoje egzistuoja kur kas daugiau įvairių medžiagų sankaupų, pavyzdžiui, žvaigždžių ar galaktikų, negu jų turėtų būti, jeigu Visata po Didžiojo sprogimo evoliucionuotų pagal žinomus fizikos dėsnius.
Š. Tomasas kartu su kolegomis šį atradimą padarė analizuodami gautus projekto duomenis. Jie sukūrė trimatį proceso vaizdą, apimantį maždaug per 4 milijardus šviesmečių nutolusias galaktikas. Tuomet tyrėjai apskaičiavo tolygumą ir palygino jį su kosmologinių modelių numatytu dydžiu. Paaiškėjo, jog vietoj 1 procento medžiagų sankaupų, numatytų teoriškai, stebėjimai davė maždaug 2 procentų rezultatą, o tai yra žymus nuokrypis, nes jis gerokai viršija galimas skaičiavimo paklaidas.
Žinoma, dar per anksti imti nurašinėti Einšteino teorijas ar pradėti kelti klausimus dėl tamsiosios medžiagos egzistavimo, nes tai viso labo tik vienas darbas, todėl gali paaiškėti, jog tokį neatitikimą lėmė įvairūs kiti veiksniai. Pavyzdžiui, sunkumai, su kuriais susiduriama atliekant stebėjimus pro mūsų Paukščių tako galaktiką, arba netikslūs įvertinimai, kai mažyčiams šviesos šaltiniams priskiriamios ne žvaigždės, o ištisos galaktikos. Taigi prieš padarant galutines išvadas, reikia atlikti kitus tyrimus, paremtus kitų projektų duomenimis.
Modeliavimai, atlikti remiantis standartiniu kosmologiniu modeliu, rodo, jog esant itin dideliems masteliams, galaktikos turėtų būti pasiskirsčiusios tolygiai. Tačiau stebėjimai atskleidžia, kad medžiagos sankaupų yra daugiau nei tikėtasi (atstumo žymeklis atitinka apie 2,3 milijardo šviesmečių).
