Vis daugiau lietuvių, genami noro užsidirbti, avantiūros ar tiesiog bėgdami nuo savęs, bando laimę svetur. Trisdešimtmetė dailininkė Daiva L. devynis mėnesius nelegaliai dirbo kambarine Londono viešbučiuose.
Išvykau ne dėl pinigų — pirmiausiai norėjau pakeisti gyvenimo stilių, pabėgti nuo savęs. Daug mano draugų seniai buvo išvažiavę į Londoną. Magėjo pačiai patirti, ko lietuviai taip veržiasi svetur. Londone buvo užtikrinta mano globa, turėjau pastogę, todėl nebijojau — žinojau, kad nemirsiu šalikelėje.
Jaunystės draugas turėjo ryšių su įdarbinimo agentūra. Londonas — ne Amerika, tad maniau, jei nepavyks, lengvai grįšiu. Iš pradžių buvo be galo baisu likti. Rajonas, kuriame gyvenau, atrodė nykus, aplinkui gyveno daug juodaodžių, indų. Per savaitę apsipratau. O darbo ieškojau dvi savaites.
Kambarinės maratonas
Kartą vaikščiodama po miestą ant mažo viešbutuko lango išvydau skelbimą, jog reikalinga kambarinė. Nenorėjau darbdaviui meluoti, kad turiu patirties, o ir angliškai prastokai kalbu. Visada vadovaujuosi taisykle, jog yla anksčiau ar vėliau išlenda iš maišo. Vadybininkas egiptietis mielai mane priėmė, nes malaiziečių viešbutėlyje jau dirbo keturios kambarinės — Latvijos rusės.
Jau kitą rytą pradėjau darbą jaukiame 40 kambarių viešbutuke prie Viktorijos stoties. Sunkiausia — atsikelti penktą valandą ryto. Valandą važiuodama metro ilgainiui įsigudrindavau nusnūsti. Viešbutyje niekas netikrino darbo kokybės. Rytais plaudavau indus bei grindis viešbučio restoranėlyje, po to tvarkydavau kambarius. Kambarinės rusės buvo draugiškos, padėdavo kaip mamos. Kai jos nusprendė pasiieškoti pelningesnės vietos, po dviejų mėnesių išėjau ir aš. Vėl mėnesį neturėjau darbo, gyvenau skolon.
Pagaliau įsidarbinau dideliame viešbutyje netoli Oksfordo gatvės — jis atrodė it milžiniškas fabrikas. Iš pradžių po darbo nerasdavau išėjimo, klausdavau kelio, sukdavau ratus. Čia kambarinių prižiūrėtojos priekabiai tikrindavo darbą. Nežmoniškai pavargdavau: lakstydavau po aukštus su gremėzdiškais vežimais nuo darbo šlapiais apatiniais. Vieno aukšto prižiūrėtoja kinė buvo itin priekabi: atsitempdavo mane nusiplūkusią į kitą viešbučio galą ir baknodavo pirštu į lašelį vandens ant spintelės ar ne taip padėtą pagalvėlę.
Būdavo skaudu ir pikta: turėdavau sutvarkyti 15 kambarių, o ji kabinėjasi dėl smulkmenų. Kartais nepavykdavo sulaikyti ašarų, o angliškai nemokėjau išsikeikti. Stengiausi iš paskutiniųjų, todėl ilgainiui jai manęs pagailo. Kitos kambarinės tik stebėdavosi: „Ko tu plėšaisi?“
Sunkiausia būdavo tvarkyti ištaigingus keturių kambarių apartamentus su židiniais ir trimis voniomis. Vaikštai aplink milžiniškas lovas, jas tvarkai tvarkai, kad nebūtų nė raukšlelės, kad kiekviena klostė būtų savo vietoje. O kitos kambarinės rankšluosčiais šluostydavo grindis, paskui tais pačiais — stiklines. Joms būdavo malonu taip egtis su viešbučio gyventojais. Aš šitaip nedarydavau. Užtat dabar visiems patariu net prabangiausiuose apartamentuose persiplauti indus. Viešbutyje dirbo daug lietuvių. Mane stebino sovietinis įprotis viską tempti namo. Lietuvės, rusės vogdavo rankšluosčius, paklodes, indus, muilą, šampūną.
Vadybininkas egiptietis buvo vedęs 20 metų jaunesnę žmoną rusę iš Ukrainos. Gal dėl to jautė simpatijas iš tų kraštų atvykusioms moterims, joms padėdavo. Buvau vieniša, todėl neatsisakydavau dirbti per Kalėdas, Naujuosius metus, o rusės švęsdavo su savo kavalieriais arabais. Vėliau egiptietis mane įdarbino į prabangų viešbutį—namus Sityje, kur žmonės butus nuomodavo metams ar dviem. Per savaitę gaudavau 250 svarų ir dar papildomai užsidirbdavau išlyginusi ar išskalbusi drabužius. Pasitaikydavo komiškų situacijų — nemokėjau naudotis itin moderniomis skalbyklėmis. Spaudinėju mygtukus, o drabužiai vis tiek sausi arba nepavyksta jų išsklauti. Rusė kambarinė sako: „Ko imi į galvą, išdžiovink neskalautus“. Taip ir padarėme.
Dideliame viešbutyje gera dirbti dėl to, kad darbuotojai gali valgyti restorane kiek nori: tris karštuosius patiekalus, desertų, jogurto, ledų, vaisių. Kimšdavau, kiek tilpdavo, kad nereikėtų maistui leisti savų pinigų. Net gaudama minimumą galėjau normaliai gyventi. Per daug netaupydavau: pirkausi drabužių, eidavau į kavines, kino teatrus. Sapnuose laisvai kalbėjau angliškai, tačiau realybėje varžydavausi.
Daugumos atvažiavusiųjų tikslas — kuo daugiau užsidirbti, todėl po darbo jie beveik niekur neidavo, niekuo nesidomėjo, tik ilsėdavosi. Aš, nors ir pavargusi, stengiausi pamatyti Londoną, bendrauti. Man šis miestas buvo labai gražus. Prieš Kalėdas pasipuošdavo kaip pasakų namelis. Net dirbti buvo maloniau senoviškuose ištaiginguose apartamentuose su židiniais ir puošniais baldais, tyrinėjau interjerus, spalvas ir formas. Ilgainiui pripratau prie tokio gyvenimo. Jaučiau, jei ilgiau užsibūsiu, galiu pasilikti visam laikui.
Kaip lietuviai suka gūžtas
Mano draugas nuomojosi namą ir apgyvendindavo atvykusius užsidirbi lietuvius. Apsistodavo apie 11 tautiečių — kiekvienas namo kampas buvo užgrūstas nuomininkų, todėl prausdavomės pagal tvarkaraštį, su drauge miegojome vienoje lovoje. Už nuomą mokėdavome po 30 svarų per savaitę.
Dirbdama kambarine ir mažame, ir dideliame viešbutyje gaudavau 160 svarų per savaitę. Kartais iš nuovargio nepavilkdavau kojų. Lietuviai vaikinai girdavosi statybose uždirbantys 600—800 svarų per savaitę. Jie nesijausdavo nuvargę, kartais ištisus pusdienius pragulėdavo ant stogo. Kai kurie vyrai iš mūsų namo per savaitę užsidirbdavo 1000 svarų.
Žinoma, sėkmė labai priklauso nuo žmogaus: jei moki bendrauti su darbdaviais, esi jiems simpatiškas, jie padeda. Ne visiems pavyksta. Girdėjau, kad kiti atvykėliai vargsta, ieško gatvėse smulkių pinigų, kad prasimaitintų. Londone nemirsi badu — čia sukurta ištisa sistema, kad išsiverstum su sauja smulkių: už juos gali nusipirkti duonos, vaisių, kitų nukainuotų produktų. Tačiau visko pasitaikydavo: vyrai dirbo šaldytuvuose, batai iki pūslių nutrindavo kojas, algų nesumokėdavo.
Paprastai atvykėliai susiranda lietuvius tarpininkus, kurie juos įdarbina, už 50 svarų suveda su agnetūromis. Su lietuviais reikia būti itin budriems: neiškloti, kur gyveni, kiek uždirbi. Pasakojo, kad lietuviai reketuoja, grasinimais iškvočia banko kortelių kodus, kiti kalbėjo, jog kažkam nupjovė ausį, kažką apipylė siera. Girdėjau, kad dingo dvi merginos, tačiau namo gyventojai bijojo pranešti policijai, jog kitų nedeportuotų. Atrodė labai nesaugu: dingsi, ir niekas tavęs neieškos.
Kai kurios laisvės pargavusios merginos visiškai atsipalaidavo: Lietuvoje palikusios vyrus susidėdavo su juodaodžiais. Lietuvės Anglijoje laikomos gražuolėmis, joms pataikaujama, todėl jos ir paleidžia vadžias. Lietuvės ir net anglės kažkodėl labai susižavi juodaodžiais. Gal jie patrauklesni, paslaugesni, ne tokie išpuikę kaip lietuviai? Anglės apie savo tautiečius sako, jog jiems terūpi futbolas, alus ir kas antras yra gėjus. Nors ir aš stebėdavausi, kad lietuviai vyrai svetur nuo sunkaus darbo ir vienatvės tampa daug geresni, nuoširdesni, paslaugesni — ne tokie išpuikę, savanaudžiai kaip Lietuvoje.
Išvažiavusieji prieš 5—6 metus įsitvirtino, sukūrė lietuviškas šeimas, pasigimdė vaikų ir neketina grįžti. O ir ką jie ras mažuose Lietuvos miesteliuose, kur nėra darbo? Jų 5—6 metų vaikai jau nebekalba lietuviškai. Kad būtų pigiau gyventi išsinuomoja namą ir priima nuomininkų. Norinčios visam laikui pasilikti lanko anglų kalbos kursus, po to įsidarbina sekretorėmis. Ten yra salygų pasilikti ir užsidirbti. Lipi laiptelį po laiptelio, ir tave priima. Tačiau skelbimuose reikalaujama legalaus darbo pažymėjimo, nes už nelegalų griežtai baudžiama. Tiesa, įdarbinimo agentūros priima ir padirbtus dokumentus. Tai visiems naudinga. Mes juk esame pigi darbo jėga. Tik kartais patys darbdaviai, kai sumažėdavo darbo, iškviesdavo imigracinę tarnybą, kad atsikratytų nereikalingų darbuotojų. Tarp juodaodžių ir baltųjų — didelė konkurencija. Darbdaviai mieliau priima baltuosius, dėl to juodaodžiai mūsų nekęsdavo — buvo pasiryžę kuo labiau pakenkti.
Jausmų veidrodis
Buvo nelengva: Lietuvoje palikau ketverių metų sūnų su vyru. Aišku, uždirbti pinigai pravertė. Tačiau man svarbiausia buvo patirti, ar galiu įsitvirtinti kitame pasaulyje, pakeisti gyvenimą. Nesigailiu išvažiavusi. Ten buvo viskas tikra — ekstremaliomis sąlygomis išaštrėja jausmai: patiri tikrą skausmą ir tikrą džiaugsmą. Lyg kare nuolat jausdavau įtampą, vienatvę.
Lietuvoje net sienos padeda, o ten, rodos, tuoj tave sutryps. Užtat tapau laisvesnė: neberūpėjo, ką apie mane mano kiti. Tarsi išsivadavau nuo savęs. Mačiau Londono bankuose dirbančius kostiumuotus tarnautojus su oranžinėmis skiauterėmis. Ir niekas dėl to nepriekaištauja. Buvo labai įdomu stebėti žmones metro.
Gyvenau vadinamojoje trečiojoje metro zonoje: iš pradžių įlipa statybininkai su purvinais, kalkėmis ir dažais atsiduodančiais darbo drabužiais, antroje įlipa kostiumuoti tarnautojai, tačiau jie nesišlykšti paišinų darbininkų. Tipas metro vemia — niekas nė nežvilgteli, nereaguoja, nesmerkia, nesistebi.
Dažniausiai kitus žemina žmonės iš tų pačių sluoksnių, įžeidinėja tokie patys atvykėliai. O šeiminkai elgiasi pagarbiai. Užsienyje padirbėję žmonės pasikeičia, ekstremaliomis sąlygomis elgiasi neįtikėtinai savanaudiškai, netgi šlykščiai, todėl neverta pasitikėti net artimais draugais. Kitus sugadino pinigai — grįžę į Lietuvą paliko šeimas, išpuiko.
Nors ten kiekvienas darbas gerbiamas, man vis tiek buvo gėda plauti šaligatvį šalia viešbučio — triūsdavau nudelbusi akis. Prestižiniame rajone žmonės vaikšto pasipuošę, tau šypsosi, o tu kaip paskutinė vargšė šluoji šaligatvį, tampai baisuoklį šiukšlių vežimėlį. Tėvai sakydavo: „Nesimokysi, būsi šlavėja“. Na va, manau, mokiausi, bet vis tiek šiuo metu esu šlavėja. Viešbučiuose aprengdavo beformiais bobiškais chalatais. Žiūri į save į veidrodį ir norisi verkti. Kartais viskas taip susikaupdavo, kad iš nuovargio imdavo plūsti ašaros. Širdyje kirbėjo panieka sau — jaučiausi vergė.
Tokia realybė
Galiausiai mane apvogė. Vakarais eidavau pasivaikčioti. Londono parkai primindavo Nidą. Gražų pavasario vakarą sėdėjau parke ant suoliuko. Nors buvo beveik tuščia, jaučiausi saugi. Prie manęs netikėtai prisėdo jaunas indas ir ėmė kalbinti, staiga stvėrė rankinę ir pasileido bėgti. Aš iš paskos kaip antis, šaukiu „Stok“, jis išsigando, paskubomis ištraukė kosmetikos krepšelį, pamanęs, jog tai piniginė, ir metė rankinuką. Tik per plauką nepraradau pinigų.
Kartą negalėjau grįžti namo metro, nes trąsa buvo užblokuota dėl galimo teroristų išpuolio — teko ilgai laukti autobuso. Ant suoliuko greta sėdėjo simpatiškas kauštelėjęs senukas geltonais batais tarsi iš Simenono romano ir maloniai šypsojosi. Įpuoliau į autobusą su pirkiniais ir užsimiršusi palikau rankinę. Apsižiūrėjusi išlipau kitoje stotelėje ir bėgu atgal: žiūriu, sėdi girtuoklėlis su mano rankine toje pat vietoje ir šypsosi: „Žinojau, kad grįši“. Apsidžiaugiau, jam padėkojau. Tik už posūkio apsižiūrėjau: nėra piniginės. Keisti žmonės. Pamaniau laikas grįžti namo — ėmė nesisekti.
Baigėsi šešių mėnesių viza ir darbo kontraktas, gyvenau nelegaliai: atrodė, kad mane suims tiesiog gatvėje ir deportuos. Mūsų name emigracinė tarnyba darė reidą — gaudė nelegalus. Laimė, kaip tik tą naktį nakvojau pas drauges ir taip išsisukau. Kelis išvežė su antrankiais, deportavo uždėję spaudą — daugiau neįvažiuosi. Susiradau lietuvių ekskursiją ir su jais autobusu grįžau į Vilnių per Paryžių ir Amsterdamą.
Buvo liūdna žiūrėti, kaip viešbučiuose sunkiai dirbo senyvos moterys, kad išlaikytų Lietuvoje likusius trisdešimtmečius vaikus. Man labiausiai rūpėjau aš pati. Kaip toje pasakaitėje, kurioje mama nešė vaikams tortą. Ji taip jo norėjo, kad suvalgė pati. Ir gerai padarė. Moralas: tegul verčiau mama būna laiminga, tada ir jos vaikams bus gera. Nekreipiau dėmesio į smerkiančias giminaičių replikas, kad buvau palikusi vaiką.
Grįžusi iš esmės nepakeičiau gyvenimo, tačiau jaučiuosi kitokia. Ten tarsi išsilaisvinau, o čia vėl klimpstu į rutiną, į tas pačias problemas. Laikinumas yra labai patrauklus. Mokaisi išgyventi vienas, pritapti ten, kur esi. Daug ką atrandi ne tik kituose, bet ir savyje. Sunkiai dirbant, kovojant už būvį išnyksta dvasinės problemos, tampa lengva ir laisva.
Loreta Glebavičiūtė
