Naujienų portalas Balsas.lt kalbėjo su ekonomikos analitiku profesoriumi Rimantu Rudzkiu apie tai, kokia yra pasaulinė atominių elektrinių statymo praktika ir ką įspraustai į kampą Lietuvai reikėtų daryti toliau.
Visų pirma, pašnekovas atkreipė dėmesį, kad iki šiol apie Visagino atominės elektrinės (VAE) projektą buvo susidaręs tam tikras informacijos vakuumas, t. y. nebuvo nei žinių apie projekto kainą, nei sąlygas, kuriomis tikimąsi gauti kreditus, nieko.
R. Rudzkis: remiantis pasauline praktika, ekonomiškai neatsipirks
„Savo laiku esu parašęs vieną straipsnį apie galimą šio projekto kainą. Aš rėmiausi tiesiog pasauliniais duomenimis, kadangi yra pakankamai daug informacijos, už kiek statomos naujos elektrinės, kiek kainuoja viena kilovatvalandė ir t.t. Man tie skaičiavimai rodė, kad VAE savikaina, jeigu bus statomas tik vienas blokas – ne mažesnė negu 30 ct/kWh, t.y. mano skaičiavimai parodė, kad tas projektas ekonomiškai neatsipirks“, – teigė ekonomistas, tačiau pridūrė, kad galbūt nežino detalių ir gal Lietuvai būtų sudarytos tam tikros „šiltnamio“ sąlygos.
„Gal iš tikrųjų japonai, neturėdami kur dėti dabartinio reaktoriaus, taikys labai dideles nuolaidas. Sklido gandai, kad Japonijos eksporto bankas suteiks pigias paskolas. Kai tokie dalykai bus žinomi, tada bus galima spręsti“, – tikino jis.
Pabrangsta dvigubai
Ekonomikos analitikas akcentavo, kad pasaulinė praktika rodo, jog galutinė atominių elektrinių kaina gerokai skiriasi nuo to, kas būna paskaičiuota projektinėje stadijoje, todėl kalbos, kad su japonais bus kitaip, gali likti tik kalbomis.
Kaip pavyzdį jis pateikė Suomijos atominę elektrinę. Pagal pradinį projektą jos kaina siekė 2,5 mlrd. eurų, pasirašant sutartį pakilo iki 3,1 mlrd. eurų, o šiuo metu jau viršijo 6,5 mlrd. eurų, nors statyba dar nebaigta.
Paklaustas, kodėl mūsų politikai žongliruoja VAE projektu, R. Rudzkis akcentavo, kad šioje situacijoje vertėtų nesiblaškyti ir nesamprotauti neapibrėžtais skaičiais. Jo manymu, ūkio ministerija paskelbė skaičiavimus, paremtus pernelyg optimistinėmis prielaidomis ir toks pavyzdys yra niekam tikęs, nes reikėtų remtis fundamentaliais skaičiais.
„Reikia išsiaiškinti ir paskelbti visuomenei, kiek maždaug kainuos statyba, kokių tikimasi kreditavimo sąlygų, ar bus vienas reaktorius ar du, nes jeigu bus du reaktoriai, vieno kilovato kaina atpigs dėl masto ekonomikos: energijos bus pagaminama dukart daugiau, o statybos kainos padidėjimas ženkliai mažesnis“, – vardijo jis.
Svarbus veiksmų nuoseklumas
Taip pat jis pabrėžė, kad itin svarbus veiksmų nuoseklumas. Šešerius metus buvo kalbama apie tai, kad atominė jėgainė bus statoma, todėl dabar jos atsisakyti galima tik pasitelkus svarius argumentus.
„Moralinę teisę mums atsisakyti suteikia referendumas, t. y. iš tikrųjų galima būtų sakyti, kad tauta nenori, todėl nestatome. Juk šis klausimas svarbus šalies išlikimui ne tik ta prasme, kad jei įvyktų Černobilio tipo avarija, tai dalyje šalies nebūtų įmanoma gyventi, bet ir finansiniu aspektu – didelės avarijos atveju Lietuvą užgriūtų nepakeliama finansinė našta, kuri šalį nuvarytų į bankrotą. Kaip pavyzdį jis priminė Fukušimos avarijos likvidavimo naštą, kuri smaugia Japoniją iki šiol.
Bet tokia avarija labai mažai tikėtina, todėl svarbu įvertinti ir projekto ekonominę pusę. Galutinį sprendimą būtų tikslinga būtų paremti skaičiavimais. Jei paaiškėtų, kad tai ekonomiškai nenaudinga – neliktų abejonių ir mūsų partneriams. Nemanau, kad bus blogai, jei dar mėnesį ar du bus nagrinėjami šie klausimai“, – dėstė savo nuomonę ekonomistas.
Nepakankamai argumentuoto sprendimo nestatyti VAE atveju Lietuva atrodytų nepatikimai partnerių – latvių ir estų – akyse.
Klausti tautos dar kartą?
Svarstydamas, ar tikslinga būtų Lietuvoje surengti antrą referendumą su performuluotu klausimu, ekonomistas akcentavo būtinybę dar kartą atsiklausti tautos tik tuo atveju, jei skaičiavimai parodytų, kad VAE yra ekonomiškai naudingas projektas.
„Buvusi vyriausybė padarė klaidą – ta informacija, kuri sklido į viešumą, labiau priminė dezinformaciją arba propagandą, bet ne analizę. Energetikos ministerija visiškai vengė atviresnių diskusijų tuo klausimu. Žmonės jautė, kad yra klaidinami, todėl nubalsavo prieš“, – paaiškino jis.
Pasak R. Rudzkio, būtina gilesnė diskusija, susodinus prie vieno stalo tiek projekto šalininkus, tiek priešininkus, tiksliai išsiaiškinus pliusus ir minusus, ne tik ekonominius, bet ir geopolitinius bei aplinkosaugos.
Sugrįždamas prie dabartinių valdančiųjų socialdemokratų vaidmens VAE projekto įgyvendinime, ekonomistas pabrėžė, kad premjeras Algirdas Butkevičius sudaro įspūdį žmogaus, kuris nuoširdžiai nori viską suvokti ir gilinasi į visus aspektus bei nesielgia skubotai.
Rizika didesnė, nei atrodo
Tačiau save įvardijęs kaip VAE projekto skeptiką, R. Rudzkis atkreipė dėmesį į daugiau rizikos faktorių, apie kuriuos mažai kalbama viešojoje erdvėje. Jo manymu, reikia kalbėti ne tik apie galimą ekonominį projekto nepagrįstumą, bet ir tai, kad jo įgyvendinimas pradės nešti naudą tik po dešimt metų. Taip pat nežinoma, kiek tuo metu bus pažengusios technologijos, todėl egzistuoja rizika, kad pasistatysime seną elektrinę. Be to, tuo atveju, jei per tą statymo laikotarpį įvyktų dar vienos AE didelė avarija, Europoje galėtų sustiprėti priešiškas požiūris į atomines elektrines ir galbūt Lietuva pasistatytų elektrinę, kurios negalėtų naudoti, nes ES tai būtų uždrausta.
„Be to, mes per optimistiškai žiūrime į Lietuvos ekonomikos raidą 2015-2016 metais. Dabar matome spartų Lietuvos eksporto augimą ir manome, kad Lietuva išėjo į kylančios trajektorijos taką, bet nebūtinai tai tiesa. Eksporto augimas gali išsikvėpti, apie 2015 metus gerokai sumažės ES parama“, – žvelgė į ateitį pašnekovas.
Jo manymu, esant tokiam scenarijui, statant VAE Lietuvos valstybės finansai susidurtų su nemažais sunkumais – juk maždaug penkerių metų bėgyje tektų iš ūkio išimti bei papildomai pasiskolinti apie 10 mlrd. litų.
„Šiuo metu matome, kokia emigracija, kaip žmonės bėga, todėl mums dabar reikia kelti ekonomiką, o ne skaičiuoti didelius gigantiškus projektus, kurie galbūt pradės nešti naudą už 10 metų. Dabar ne tas laikmetis, bet iš kitos pusės, valstybė irgi negali blaškytis. Labai tikiuosi, kad ši vyriausybė skirsis nuo praėjusios ir bus mažiau propagandos bei daugiau gilinimosi į situaciją“, – vylėsi R. Rudzkis
.
A. Kulakauskas: paskutinį žodį tars verslo struktūros
Svarstydamas, ar socialdemokratai iš tiesų linksta prie atominės elektrinės projekto, politologas Antanas Kulakauskas teigė abejojantis, bet nenustebs, jei išaiškės, kad taip yra.
„Ideologija ir demokratija rinkimų atveju mūsų partijoms yra vienas dalykas, o kai ateinama į valdžią, paprastai, deja, elgiamasi kitaip. Iš esmės, paskutinį žodį taria verslo struktūros, t.y. ekonominės interesų grupės. Jų ignoruoti negalima“, – teigė jis.
Vertindamas nuomonę, kad buvimas prieš VAE projektą davė socialdemokratams naudos, nes jie laikėsi pozicijos, artimos didžiajai visuomenės daliai, pašnekovas atkreipė dėmesį, kad lazda visada turi du galus. Anot jo, savaime visuomenė prieš nebūna, jos nuomonę formuoja žiniasklaida, susijusi su politika. Iš kitos pusės, referendumo rezultatams įtakos taip pat turėjo nusivylimas buvusia valdžia, jos ekonomine politika, o ypač energetikos ministro Arvydo Sekmoko neprofesionaliu viešųjų ryšių požiūriu, kai niekas nieko nežino apie projektą, išskyrus jį patį ir keletą žmonių.
„Demokratinėje valstybėje tokia politika neįmanoma ir negali nesusilaukti fiasko, dėl to žmonės nepasitikėjo esama valdžia, o visa opozicija pasigauna mirštantį vėją ir siekia jį taip pakinkyti, kad pūstų į jų bures“, – paaiškino politologas.
Nori trūks plyš statyti
Jis, kaip ir daugelis visuomenės atstovų neturi ryškios pozicijos dėl VAE projekto, kol nebus aišku, ar jis ekonomiškai naudingas.
„Kol kas visi įrodymai buvo šakėmis ant vandens rašyti. Akivaizdu, kad norima trūks plyš statyti, ir žmonės, žinodami ankstesnę istoriją, nepasitiki. Nes kam nors iš tokios istorijos naudos bus. Kad ir bus šis projektas nuostolingas Lietuvai, kažkas iš jo gaus naudą, gal milijonieriumi taps“, – svarstė A. Kulakauskas. Pašnekovas atvejį su „Mažeikių nafta“ įvardijo kaip ekonominės ir politinės aferos pavyzdį ir pabrėžė, kad sąžiningi ir padorūs politikai turi tokių dalykų vengti.
„Dabartiniai skaičiavimai apie 3 proc. ekonomikos augimą – tai ubago rasti 3 litai pakelėje, kurių greit nebeliks“, – konstatavo pašnekovas.
Politologo manymu, jei dabartinė valdančioji dauguma vis dėlto nuspręs statyti atominę elektrinę, jai bus būtina skelbti antrą referendumą.
„Jie turės įrodyti žmonėms, kad projektas gali būti naudingas, surasti partnerius ir t.t. Pats referendumas nebuvo reikalingas, nes nežinia, už kokį projektą balsavome. Tai buvo labiau projekto projektas, kuriame partnerių nėra, tik pokalbiai. Klausimas ir nebuvo formuluojamas, reikia ar nereikia atominės elektrinės apskritai. Tas avantiūristinis referendumas buvo nesusipratimas, antra vertus, jis buvo ir jo ignoruoti negalima“, – pažymėjo A. Kulakauskas.
Ar sugebės išsiderėti geresnes sąlygas?
Ne paslaptis, kad praėjusi vyriausybė nesugebėjo su japonais geresnių reaktoriaus pirkimo sąlygų iš dalies dėl to, kad buvo sureikšminamas nacionalinės grėsmės klausimas ir reaktorių pardavėjams buvo sukurtos nekonkurencingos sąlygos. Buvęs energetikos ministras Arvydas Sekmokas ieškojo, kad bent kas nors pastatytų atominę elektrinę. Normalu, kad „Hitachi“, kaip pelno siekianti įmonė, buvo suinteresuota užsidirbti.
Paklaustas, ar mano, kad dabartinė valdžia sugebėtų su japonais išsiderėti geresnes sąlygas, A. Kulakauskas teigė, kad tai įmanoma. „Konservatoriai akcentuodami kokius nors strateginius nacionalinio išlikimo klausimus vis atsiduria ekonomikos įkaitais su derybų partneriais. Taip pat buvo parduodama „Mažeikių nafta“ geopolitiniais sumetimais. Energetinės nepriklausomybės retorika išpūsta iki dangaus be jokio realaus turinio“, – komentavo jis. Jo manymu, kai į viešumą paleidžiama žinutė, kad branduolinė energetika išgelbės Lietuvą ir suteiks galimybę atsiskirti nuo Rusijos, ir tai yra gyvybės ir mirties klausimas – partneriai tuo naudojasi.
Pasak jo, tai natūralus ir nesmerktinas dalykas, kad verslas siekia naudos, kitaip versle ir pasaulinėje konkurencijoje nebūna. Tačiau visa atsakomybė ir našta tenka Lietuvai.
