„Blatas“ – žymiai paprastesnis kelias siekti tikslo, negu siekti jo per lobistą, – tokius savo pastebėjimus išsakė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) docentas Alvidas Lukošaitis, kalbėdamas penktadienį Seime vykusioje diskusijoje seminare „Lobizmas ir korupcija: interesų grupių poveikis politikos proceso skaidrumui“.
Kultūrinis reliktas „visagalis blatas“, anot diskusijos dalyvių, klesti todėl, kad patys įstatymo leidėjai stokoja politinės valios.
„Pagrindinė problema – lobistų tipologizavimas arba diferencijavimas. Tarptautinė patirtis sako, kad ten, kur lobistai nėra diferencijuojami ir imperatyviai nėra reikalaujama jų registracijos, ten jie ir nesiregistruos, t. y. veiks nelegaliai“, – sakė A. Lukošatis.
VU TSPMI surengtame seminare pristatydama neseniai atlikto tyrimo rezultatus politologė Jūratė Novagrockienė pabrėžė, kad apklausos atskleidė, jog Lietuvoje iš tiesų yra visos teisinės prielaidos neveikti lobizmo įstatymui. Anot jos, praktiškai visi rodikliai rodo, kad aukščiausias korupcijos indeksas yra savivaldybėse.
„Administracijos darbuotojai už kokią nors paslaugą reikalauja „kyšio“, išliko vadinamieji „otkatai“, kurie susiję su viešaisiais pirkimais, didžiulis konkursų neskaidrumas“, - sakė ji pabrėždama, kad korupcija savivaldybėse atvira, ciniška ir agresyvi.
Kalbėdama apie tai, kodėl Lietuvoje neveikia lobizmo įstatymas, J. Novagrockienė atkreipė dėmesį, kad ES „Žaliojoje knygoje“ lobizmas pateikiamas kaip sudėtinė demokratinės sistemos dalis ir visiškai nesvarbu, kas užsiima lobizmu, nes „lobizmas leidžiamas visiems“.
Tam tikra prasme panašiai yra ir Lietuvoje: yra kelios dešimtys registruotų lobistų, iš kurių realiai dirba mažiau negu dešimt, ir daugybė neregistruotų (jeigu norite – nelegalių, red. past.), bet praktiškai dirbančių lobistų.
Ieškodami atsakymo į klausimą, kodėl taip yra, diskusijos dalyviai minėjo, kad lobizmo įstatymas – dar viena duoklė, kurią Lietuva sumokėjo už stojimą į ES. Gal taip, o gal ir ne, nes iki šiol ne visose ES šalyse toks įstatymas priimtas. Bet akivaizdu, kad landų korupcijai buvo palikta apsčiai.
A. Anušauskas: kartais lengviau „praleisti“ įstatymą, o paskui pasiremti Prezidentūros autoritetu
„Asociacijos, kurios yra už lobizmo įstatymo ribų, turi visai kitas galimybes (daryti įtaką)“, - pateikė pavyzdį Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas.
„Man teko diskutuoti su Lietuvos pramonininkų konfederacijos atstovais (LPK). Elementari pataisa – aš pasiūliau miškų įstatyme ištaisyti nuostatas, kad negalima perduoti valstybinio miškų žemės naujiems karjerams, nenumačius kompensavimo mechanizmo. (...) Klausiau, kodėl nenusiperkat iš privačių? Sako „jie brangiai prašo“. Aš nesakau, kad „rankų išsukiojimas“ vyko, bet nuomonė buvo peršama itin primygtinai. (...) Įstatymas buvo priimtas toks, koks buvo, o Prezidentės pataisos palietė būtent tas vietas. Mums kartais net lengviau praleisti tokį įstatymą ir vėliau pasiremti Prezidentūros autoritetu. (...) Ir paskui, kai jau būna antras priėmimas, visi sako „mes nieko prieš, mes už Prezidentės poziciją“. (...) Tai manevras, kuris leidžia daliai politikų „išeiti iš po smūgio“, kad neįvykdė kieno nors prašymo arba ne taip kažką padarė“, – kai kurias įstatymų gimimo paslaptis atskleidė A. Anušauskas.
Neoficialūs lobistai dominuoja
„Lobistinė veikla teisės aktų rengimo ir priėmimo srityje iš esmės nesureguliuota. Sureguliuotas verslas, o tai, kas išeina už verslo ribų – neformalūs santykiai – kaip vyko „gyvu veikimu“, taip ir toliau vyksta (...) Kelias korupcinei teisės aktų leidybai neužkirstas“, – konstatavo VU TSPMI docentas Petras Ragauskas.
Jo teigimu, taip yra todėl, kad niekuomet nebuvo poreikio iš tiesų reglamentuoti lobistinę veiklą, o „įstatymas taip sutvarkytas, kad reglamentuotų verslą“. Antra – už neteisėtą lobistinę veiklą niekas niekuomet nebuvo nubaustas, nes „pažeisti įstatymo praktiškai neįmanoma“.
„Lobistais nelaikomi savo narių interesus tenkinantys pelno nesiekiantys subjektai, savo interesais veikiančios stambios verslo grupės, valstybės ir savivaldybių institucijos ir t.t.“, – vardijo P. Ragauskas priežastis, kurios sukuria prielaidas ne tik laisvai veikti, bet ir dominuoti neoficialiems lobistams.
„Netiesioginis lobizmas pirmiausia siejamas su politinių partijų, politinių kampanijų finansavimu“, – dar vieną spragą atskleidė A. Lukošaitis.
Kas įtakingesnis: politikas ar verslo struktūros?
„Politikai yra visagaliai?“, – klausė diskusijos dalyvių Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas A. Anušauskas. Ir pats atsakė: „Aš sakyčiau, kad interesų grupės, siekdamos savo tikslo, yra gerokai galingesnės. (...) Neteisėti poveikio būdai tokie įvairūs, kad jokie įstatymai, netgi Nacionalinė antikorupcijos programa, aš manau, šitos situacijos niekaip neišspręs“.
Anot parlamentaro, jeigu pajudinama sritis, kuri liečia visas verslo grupes, jos kaipmat susivienija.
„Pavyzdys yra viešųjų pirkimų įstatymas. (....) Neskelbiamų derybų būdu 50 proc. galima padidinti kainą. Iki šiol šita nuostata galioja. (...) Tuo dalyku piktnaudžiaujama: po įvykusio konkurso kaina padidinama kad ir 20 proc., bet ji dažniausiai jau prašoka antrą pasiūlymą, kuris nenugalėjo. (...) To didinimo pagrindu išsireikalaujama ir netiesioginės paramos politikui, politinei partijai, politinei kampanijai“, – dėstė A. Anušauskas.
Diskusijos dalyviai ironizavo, kad mes niekuomet nesužinosime, „kam atstovauja tas, kuris daro poveikį Šilutėje ar automobilyje prie Seimo rūmų“, bet vis dėlto esą jau laikas sudėlioti viską į lentynas – atskirti skaidrų, nors ir nereglamentuotą lobizmą nuo korupcijos ir neaiškių interesų grupių.
„Su kolegomis vis paminim Lietuvos laisvosios rinkos institutą (LLRI). Jis aktyvus, jis rašo daug. Bet mes nežinom – o kam jis atstovauja?“, – diskusijoje klausė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Stasys Šedbaras.– „Ar tik tiems žmonėm, kurie ten dirba? Aš abejoju – jiems kažkas moka algas. Jeigu ateina LPK, mes žinom, kas jie yra, jeigu ateina teisininkų draugija – mes žinom, ką ji jungia ir kam atstovauja“, – lygina jis.
R. Rekerta: pro šitą rėtį praplaukia ne tik žuvys, bet ir laivai
„Gyvenimas nuėjo sau, o teisė sau. Dėl to ir turim galvosūkį spręst, kaip šitą įstatymą pritaikyt, – interviu „Balsas.lt“ sakė Valstybinės tarnybinės etikos komisijos (VTEK) pirmininkas Remigijus Rekerta. – Įstatymas neatitinka tų socialinių santykių, kurie savaime susiformavo“.
„Ir iš karto kyla klausimas, ar jis tinkamai atskleidžia ryšius tarp interesų grupių ir sprendimus priimančių asmenų, ar jis yra įrankis skaidrumui kurti?“, – klausia jis. Ir pats atsako: „Ne.“
Komisijos pirmininkas aiškina, kad įsiregistravę asmenys patys ieško klientų, kurie juos samdytų konkrečiai užduočiai atlikti, o juridiniai asmenys (įmonė) – dažniausiai veikia savo bendrovės naudai, t.y. stengiasi „lobiuoti“ taip, kad valdžios sprendimai būtų palankūs būtent jiems.
Bet problema, anot R. Rekertos, slypi kitur. Ne pelno siekiančių organizacijų, asociacijų, viešųjų įstaigų veikla pagal įstatymą nėra lobistinė veikla.
„Štai 7 straipsnis. (cituoja) Pelno nesiekiančių organizacijų veikla, kuria siekiama savo narių bendrais interesais daryti įtaką, kad būtų pakeisti, papildyti ar pripažinti netekusiais galios teisės aktai, priimti ar nepriimti nauji teisės aktai... Kitaip tariant, tai yra lobistinė veikla. Bet tai nėra lobistinė veikla“, – paradoksalios situacijos pavyzdį pateikia komisijos pirmininkas.
„Labai jau daug išimčių. Prasprūsta ne šiaip žuvys, o didžiausi laivai gali praplaukti pro tokį retą rėtį. Apie 99,999 proc. realios lobistinės veiklos nepakliūna į šito įstatymo reguliavimo rėmus“, – reziumuoja VTEK vadovas.
„Galite įsteigti asociaciją ir bandyti „lobiuoti“ sau palankias įstatymų pataisas. Nepatinka asociacija – galite steigti viešąją įstaigą. Bet jeigu jūs nenorite to daryti, įstatymas jums suteikia visas galimybes to išvengti“, – vieną po kitos įstatymo spragas atveria R. Rekerta. Ir priduria: „Galėtų to lobistinės veiklos įstatymo ir nebūti – Lietuva to net nepastebėtų“.
Įstatymo pataisos dūla kažkieno stalčiuose
Bandymų „lopyti rėtį“ būta 2006 m. Tuometis Seimo Antikorupcijos komiteto narys Algimantas Matulevičius „Balsas.lt“ sakė, kad jau tada buvo įžvelgta didžioji problema – dauguma praktiškai dirbančių lobistų absoliučiai niekur neregistruota.
„Didžiausias ginčas buvo, kad lobizmu užsiima tam tikros asociacijos. Aš liepčiau joms susiregistruoti, aiškiai deklaruoti savo tikslus. Bet tai neturėtų būti vienos įmonės protegavimas – jos gali atstovauti šakai, grupei, bet skaidriai tai daryti. Niekas nesako, kad lobistas atiduoda pinigus politikui, bet jis kažkokiais būdais jį spaudžia“, – dėstė A. Matulevičius.
Bet lobizmo įstatymo pataisos tuomet atgulė giliuose kažkieno stalčiuose. Ryžto jas ištraukti ir tobulinti birželio 10-ąją Seime vykusios diskusijos dalyviai, atrodo, turi daug. Gal ir pavyks. Juo labiau, kad Nacionalinėje kovos su korupcija programoje yra įtrauktas ir punktas apie lobizmo įstatymo tobulinimą.
Bet A. Matulevičius apie galimas permainas kalba skeptiškai.
„Tie antikorupciniai planai niekada nebus įgyvendinti, kol Lietuvoj klestės nebaudžiamumas. Ar kas nors atsakė už skriaudas žmonėms, valstybei? Niekas per 20 metų“, – sakė jis.
O „Balsas.lt“ pasižada praskleisti uždangą ir artimiausiu metu bent pamėginti sudėlioti tuos, kurie Lietuvoje turi didžiausią įtaką.
