Ar Jums niekada neteko iš materialiai pakankamai apsirūpinusios vyresnės moters išgirsti, kad ji dirba septynias dienas per savaitę ir negali sau leisti kur nors išeiti prasiblaškyti, nes... „Tegul tai daro jauni“, – sako ji. Kodėl kai kurios vyresnės moterys mano, kad jei joms nebe dvidešimt penkeri, mėgautis gyvenimu neturi teisės?
Kiekvieno žmogaus gyvenime svarbus ne tik darbas, bet ir poilsis bei asmeninė laimė. Pagal visuomenėje priimtas normas, vis dar lyg ir nepadoru džiaugtis gyvenimu, ypač jei esi šiek tiek vyresnis. Jei atrodome paprasčiausiai laimingi ir rūpinamės savimi, pramogaujame, galime likti nesuprasti. Juk gyvenimas – tai kančia, kai reikia sunkiai dirbti.
Taip jau yra, kad žmogus – sociali būtybė, todėl, jei norime būti suprasti aplinkinių, turime gyventi pagal tam tikrus visuomenėje priimtus principus ir nuostatas. Turime baigti mokslus, susirasti gerą darbą, labai gerai, jei sparčiai kylame karjeros laiptais, tampame įmonės „ X“ vadovais, uždirbame tiek, kad galime pasistatyti didelį namą su šešiais miegamaisiais (na ir kas, kad juose nebus kam miegoti), tada turime sukurti šeimą (nesvarbu, su kuo, svarbu tai spėti padaryti iki tam tikro amžiaus) ir turėti bent vieną vaiką.
Jei visa tai padarome, aplinkiniai ploja rankutėmis ir sveikina: „Šaunuoliai!" Arba pavydi, kad jiems „taip puikiai“ gyvenimo susitvarkyti nepavyko. Na, o jei ne viskas taip ideliai susiklosto, kaip numatyta „gyvenimo plane“, tuomet reikia daug dirbti visą gyvenimą, žinoma, be jokio poilsio, net jei tam ir būtų galimybių. O kur žmogaus asmeniniai norai, svajonės, siekiai? Ar, stengdamiesi laikytis visų visuomenėje priimtų normų, neskriaudžiame savęs ir nepamirštame tiesiog būti savimi?
Ko gero, tų visuomenėje priimtų taisyklių laikymasis padeda mums prisitaikyti vienam prie kito ir lengviau išgyventi kartu. Juk mes tokie skirtingi, tad jei įsivyrautų anarchija, niekas negalėtų jaustis saugus. Tačiau kartais panašios nuostatos taip varžo, kad gyvenimas virsta kančia. Keista, tačiau, atrodo, kai kuriems ši kančia patinka.
Taip, būtent – patinka. Kai kurios moterys, kurios daug dirba, net ir turėdamos laisvadienį, niekada neleidžiate sau pailsėti ir, neduok Dieve, kur nors išeiti. Juk nepriimtina, kai tai daro moterys, kurioms neseniai stuktelėjo 50. Dar daugiau – jei panašaus amžiaus kaimynė leidžia sau pramogauti, tai ji nusipelno piktų apkalbų (kaip ji drįsta tokiame amžiuje!)
Tokios moterys tikisi, kad jų pastangos ir „doras“ elgesys bus įvertintas aplinkinių, kad jie pasakys: „nuolat dirba ir dirba, vargšė moteris“. Kitaip tariant, tokios moterys siekia aplinkinių užuojautos ir joms tai patinka. Juk jei nepatiktų, darytų ką nors, kad būtų kitaip?
Nėra taisyklės, kuri draustų mėgautis gyvenimu, tad jei Jums nebe dvidešimt penkeri, jei neleidžiate sau atsipūsti, greičiausiai Jums patinka toks gyvenimas. Žinoma, gyvenime pasitaiko situacijų, kai skaičiuoji centą prie cento ir negali nieko sau leisti. Tačiau, norite pripažinkite, norite – ne, pinigai dažniausiai yra tik pasiteisinimas.
Jei užtenka pinigų būtiniausioms išlaidoms, stenkitės nedirbti viršvalandžių. Na, jei rinktumėtės darbą, turėtumėte papildomų pinigų, už kuriuos galėtumėte nupirkti gražesnių daiktų. Tačiau ar Jums tikrai to reikia? Kodėl žmonės taip prisirišę prie daiktų? Užuot dirbę viršvalandžius, praleiskite tą laiką su šeima. Pasikalbėkite, pagaminkite kartu vakarienę, kai pasirodys pirmasis sniegas, visi kartu nueikite pačiuožinėti nuo kalniuko, tai juk nieko papildomai nekainuoja! Net jei neturite rogučių, prisiminkite vaikystę, juk tada apseidavote be jų!
Jūsų gyvenimas priklauso tik Jums, ir tik Jūs galite spręsti, ko iš jo norite, kaip norite gyventi ir ko Jums užtenka, kad būtumėte laiminga. Jei visuomenėje priimtinos nuostatos trukdo Jūsų ir Jūsų šeimos laimei, pamirškite jas. Niekas neturi teisės pasakyti „kaip ji drįsta taip elgtis, juk jai net nebe trisdešimt“. Na ir kas, juk tai tik skaičiai pase! Širdyje visada išlikite dvidešimties! Gyvenkite! Mylėkite! Džiaukitės! Juk gyvename tik kartą...
