Beveik savaitę vyras laikė moters palaikus poros miegamajame bei miegojo tame pačiame kambaryje prieš nugabendamas jos kūną į krematoriumą.
Dabar Russellas nori įtikinti visus žmones, kad nėra ko bijoti būti šalia mirusio mylimo žmogaus kūno.
Kartu atšventus poros 40-mečius, 2006-ųjų lapkričio mėnesį Wendy diagnozuotas gimdos kaklelio vėžys.
„Iš pat pradžių ji perėmė savo sveikatą į savo rankas. Nebuvome pasiruošę jos gyvybės patikėti gydytojams. Norėjome patys kaip galima kuo geriau pasirūpinti Wendy. Neabejojame, kad atsisakę chemoterapijos ir natūraliais produktais gydę Wendy prailginome jos gyvenimo trukmę“, - teigė Russellas.
Prieš tris metus moteriai gydytojai pranešė, kad liko tik 6 mėnesiai gyventi. Būtent tada pora nusprendė gyventi šia diena ir išnaudoti kiekvieną akimirką. Nusipirkę priekabinį namelį juodu keliavo po Europą.
„Savo darbus pritaikėme taip, kad jie galėtų būti atliekami per mobilųjį telefoną ar kompiuteriu. Deja, bet šios „čigoniškos“ kelionės praeitų metų rugsėjį turėjo būti nutrauktos, nes Wendy kentė didžiulį skausmą. Grįžus į Angliją, ji ne kartą lankėsi ligoninėse, tačiau nusprendė, kad mirti nori namuose. Aš ir mūsų berniukai, du Wendy sūnūs Luke ir Dylan bei du mano sūnūs Benjaminas ir Dominicas, likusius kelis mėnesius slaugėme ją namuose. Visiems mums buvo sunku. Wendy kentėjo labai stiprius skausmus, tačiau tuo nesiskundė ir neprašė būti užjaučiama. Ji rodė dėkingumą, darėsi vis drąsesnė“, - sakė Russellas.
Balandžio 10-ą Wendy nustojo valgiusi, o dar po penkių dienų – ir gėrusi. Laiką leido ramiai, tačiau nenustojo bendrauti. Beveik prieš pabaigą ji Russellui pasakė jį mylinti ir kad daugiau nebejaučia skausmo.
„Ta akimirka man buvo labai svarbi. Ji mirė ramiai ir nejusdama skausmo sūnaus Dylano rankose. Šalia jos susisukęs gulėjo šuo Elvis. Po kurio laiko mes švelniai ir su meile nuprausėme Wendy kūną, aprengėme jį ir paguldėme ja į mūsų vietoj žodžio „karstas“ vadinamą kokoną. Ji atrodė nepaprastai graži, kaip ir visada. Jai nereikėjo jokio makiažo ar papildomų pastangų. Ji tiesiog švytėjo grožiu. Tuo metu mano širdis pradėjo dužti. Vis dar negaliu patikėti kiek daug verkiau. Atrodė, kad tai tęsiasi kokias 10 valandų. Negalėjau nei valgyti, nei kalbėti. Tik verkti. Negaliu patikėti, kad pas mus visus vis dar buvo likę ašarų. Pastarąsias savaites taipogi daug ašarojome, tačiau tądien buvo kažkas kito. Mūsų visuomenėje mirties tema yra tabu, tad nenuostabu, jog apie tai kalbama labai nenoriai. Wendy ir aš nebuvome tokie ir apie tai daug kalbėjome“, - pasakojo Russellas.
Pasak vyro, jis dar kurį laiką Wendy kūną laikė namuose.
„Nenorėjau, kad ji iškart būtų atiduota į morgą. Norėjau, kad kol susitaikysime su šia netektimi, ji būtų šalia. Buvau tikras, jog tai mums padės, bet nustebau, kas nutiko vėliau. Kai Wendy kūnas buvo namuose, ateidavo jos draugai su ja pasikalbėti. Be to, turėjome jai skirtą mažą altorių ant kurio degėme žvakes. Tai buvo naudinga ne tik mums, bet ir artimiesiems. Atvykus sūnėnams, jie truputį nervinosi, nes niekada nėra matę mirusio žmogaus kūno. Bet praleidus šiek tiek laiko su Wendy kambaryje, jie teigė, kad ši patirtis jiems nebuvo nemaloni. Mūsų namuose vyko kažkas neįtikimo, o Wendy buvo viso to kaltininkė. Džiaugiuosi, kad ketvirtadienį bent vienas žmogus su Wendy praleido visą rytmetį. Mums tai buvo svarbu, nes tikime, jog mirusio kūno buvimas šalia pažįstamų žmonių ir jam įprastoje aplinkoje padeda sielai suprasti tai, kas vyksta ir kas turi įvykti. Mums visiems tai buvo labai svarbi ir maloni akimirka. Visa tai prilyginčiau akmens nuridenimui nuo krūtinės, nes tai leido po truputį apsiprasti su Wendy netektimi“, - pasakojo Russellas.
„Mintis, kad po mirties nepraėjus net kelioms valandoms kūnas yra uždaromas plastikiniame maiše, mums labai nepatiko, be to, tai tik dar pablogintų esamą mūsų emocinę būklę. Būtent tai, kaip elgėmės su Wendy kūnu turėtų būti laikoma norma. Mūsų tėvų laikais tai nebuvo priimtina, tačiau Wendy pavyzdys galėtų tapti sektinas“, - pridūrė jis.
Russellas taip pat išsakė savo žmonai skirtus paskutinius žodžius: „Wendy, tavo gyvenimas buvo nuostabus, o tavo palikimas gyvuos per amžius. Tu mums parodei, kaip reikia gyventi ir kaip gražiai, garbingai ir mylimų žmonių apsuptyje reikia numirti. Esu tau be galo dėkingas už viską, ką mums davei. Ramybės, meilės ir šviesos.“
