Sužinojus, kad Tauragės rajone, Batakių seniūnijoje, vis dar yra sodyba, kurios gyventojai niekada savo namuose nėra turėję elektros, norėjosi ją pamatyti. Jonas Juozapaitis, Batakių seniūnas, tvirtino, kad tokiu metų laiku nuvykti į Šiurpiškės kaime įsikūrusią sodybą beveik neįmanoma: „Iki sodybos nėra kelio. Pas juos dabar tik sūnus traktoriumi privažiuoja. Nebent visureigiu mėgintumėte, tačiau ten tokios gilios ir įšalusios traktoriaus provėžos likusios, kad galima ir nebeišvažiuoti“. Neįtikėtina – miškuose gyvenantys senoliai ne tik neturi elektros, bet ir apskritai yra beveik atskirti nuo civilizacijos.
Privažiavimas prie sodybos – tikras iššūkis
Pasinaudoję seniūno patarimu, kelionei pas Šiurpiškės kaime gyvenančius Kubilius pirmiausia dairėmės visureigio. Į pagalbą suskubo verslininkas Edmundas Abromas. „Už šturmaną“ į „Toyota“ visureigį priimto seniūno žodžiai „privažiuoti neįmanoma“ negąsdino, kai po šešių kilometrų ledu padengto žvyrkelio mums buvo nurodyta nuo kelio sukti į apsnigtą pievą. Tačiau dvejonės apėmė privažiavus pievą kertantį kanalą, neaišku, ar užšalusį, ar tik plono ledo ir sniego sluoksniu pasidengusį. Už jo – Kubilių sūnaus traktoriumi išvagota miško properša.
– Na štai ir įsitikinote, – tarstelėjo seniūnas.
Jis nenumanė, kad „Tauragės kurjeriui“ talkinantis vairuotojas – tikras ekstremalas. Minutei stabtelėjęs įvertinti situaciją, jis paspaudė akseleratorių, o įgulai beliko tik įsikibti į keleivio durelių rankenėles. Šiek tiek šoktelėjus, dribtelėjus, daug kartų krestelėjus nuo visureigio sėdynių, galva bumpsint į salono lubas, miško properša galų gale buvo įveikta, ir už medžių išdygo trijų trobesių sodybėlė.
„Nereikėjo ir nereikia“
Matyt, išgirdusi šurmulį, mus kieme pasitiko guvi senolė. Linksmai nusiteikusi Marijona Kubilienė stebėjosi ir teiravosi, kaip mums pavyko atkakti. Ir mums ne ką mažiau smalsu buvo sužinoti, koks gyvenimas be „civilizacijos stebuklo“ – elektros. Apie 300 metų senumo gyvenvietėje stovinčiuose Kubilių namuose – jokio telefono, televizoriaus, šaldytuvo, elektros lemputės ir apskritai 3 kilometrų spinduliu – jokių elektros laidų.
– Nereikėjo ir nereikia, – sako 81 metų senolė, paklausta, kaip išsiverčia be elektros.
Kubilių sodybą sudaro apie 15 kvadratinių metrų ploto medinis namelis, daržinė ir tvartas, kuriame – pulkelis vištų, žąsų ir karvutė. Mums atvykus, apie 16 val., senolė jau buvo pašėrusi žalmargę ir ruošėsi į trobą. Vadinasi, Kubilių diena lauke baigiasi, temsta, ir abu senoliai tuoj užvers namų medines langines, užsirakins duris ir iki ryto liks viduje.
Viduje jie pasišviečia žvake. Nors Lietuvoje elektra naudojama apie šimtą dvidešimt metų, Kubilių sodybą elektros tiekimas niekada nebuvo pasiekęs.
Į sodybą neveda keliai
Nuo sodybos iki Batakių – apie 8 kilometrai, keletas kilometrų iki Skaudvilės, tačiau į vienkiemį neveda jokie keliai. Artimiausias kelias – už poros kilometrų. Maisto, žvakių ir viso, ko reikia senoliams, parūpina Skaudvilėje gyvenantys jų vaikai. Žiemos metu į sodybą privažiuoti itin keblu, sūnus tėvus per apsnigtą pievą pasiekia tik traktoriumi.
Prieš važiuodama pas Kubilius buvau Batakių seniūno J.Juozapaičio įspėta, kad senoliai vengia prašalaičių. Kubiliai turi tam pagrindo. Mat prieš dvidešimt metų į sodybą buvo atklydę plėšikai ir gerokai juos išgąsdino.
– Naktį ėmė belsti į langines ir šaukti, kad išeitume lauk. Pažiūrėjusi pro plyšį mačiau, kad lauke stovi keturi ginkluoti vyrai. Jie pasiėmė kumelaitę, o išvažiuodami iš kiemo, užklimpo baloje, dar man liepė kibiru semti iš daubos vandenį, kad ratas atsilaisvintų. Jų bagažinėje pamačiau papjautą veršiuką surištomis kojomis. Labai bijojau, – prisimena senolė.
Žiema nebaisi
Pastaruosius dvidešimt metų senoliai teigia gyvenantys ramiai ir niekuo nesiskundžia. Tik šuns gaili, mat visai neseniai, anot sodybos šeimininkės, jį sudraskė šernai. Aplink – miškai. Už poros šimtų metrų – senolės sesers, irgi nešiojančios Kubilienės pavardę, sodyba. Irgi be elektros. Kol dairiausi į apsnigtą laukymę supantį mišką ieškodama jos sodybos, senolė pasakojo, kad sesuo ką tik rogėmis išvykusi girdyti savo telyčaitę. Tiek maisto ruošimui, tiek buičiai Kubiliai naudoja kieme esančio šulinio vandenį. Ir bėdos, kad nukritus žemai temperatūrai vanduo užšąla, senoliai nemato.
– Prasidaužėm ledą, pašildžiau vandenį, miltų dar įdėjau karvutei, – abiejų moterų vakaro darbus nusako pašnekovė.
Mažą namelį šildo sena krosnis, ir senoliams gūdi žiema nebaisi.
Sodybą numatyta elektrifikuoti
Baimindamiesi dėl tėvų sveikatos ir saugumo, Kubilių vaikai įkalbinėja tėvus vykti gyventi pas juos į Skaudvilę. Kaip sako seniūnas, jau dešimt metų įkalbinėja. Visą gyvenimą šioje miškų supamoje vietovėje gyvenanti senolė sako, kad ši žiema sodyboje gali būti paskutinė. Kaip ir sodybai – paskutinė žiema be elektros. Nuo pernai nutolusias sodybas elektrifikuoti pradėjęs Lietuvos elektros skirstomųjų tinklų operatorius (LESTO) yra numatęs nutiesti iki Kubilių sodybos elektros tinklus. Tačiau tai – didžiulės investicijos, sako seniūnas J.Juozapaitis, nesitikintis, kad kada nors šią sodybą pasieks elektra. Senolė į LESTO ketinimus tik numoja ranka.
– Prie rusų žadėjo statyti stulpus, bet pasikeitė valstybė (Lietuva atgavo nepriklausomybę – aut. past.), taip ir nepastatė. Žinom, kad keitėsi ir valdžia, žadėjo atvesti elektrą. Atves, ko gero, tada, kai giltinė jau bus mus papjovusi, – nusikvatojo senolė. – O kad ir nereikia – mums nieko netrūksta.
Margarita PŪDŽIUVIENĖ
