Archeologas, Vilniaus universiteto dėstytojas, Kernavės kultūros rezervato direkcijos Restauravimo, tyrimų ir skaitmeninimo skyriaus vedėjas doc. dr. Gintautas Vėlius teigė, kad kalbant apie Viduramžius ir tuo laiku besikeitusias laidojimo tradicijas, verta pažymėti, kad skirtinguose regionuose žmonės buvo laidojami skirtingai.
„Tradicijos nebuvo vienodos“, – sako archeologas.
Daugelyje vietų dominavo mirusiųjų deginimo papročiai, tačiau, pavyzdžiui, žiemgaliai, įsikūrę šiaurinėje Lietuvos dalyje link Latvijos, kremavimo nepraktikavo.
„Į visą Lietuvą Viduramžiuose ar jų prieigoje negalime žvelgti vienareikšmiškai, nes laidosena buvo kiek skirtinga. Kiekviena gentis turėjo skirtingų papročių, ar tai būtų kuršiai, ar žiemgaliai, ar lietuviai, ta siauresne prasme“, – teigė G. Vėlius.
Paslaptingieji pilkapiai
Rytų Lietuvoje, žemėse, kur gimė mūsų valstybė, buvo įprasta, laidojant mirusiuosius, supilti pilkapius.
„Visa Rytų Lietuva, jos miškai yra gausūs tokiais archeologinio paveldo objektais kaip pilkapiai“, – pasakojo G. Vėlius.
Anot archeologo, pilkapis – laidojimo objektas, kurį supildavo laidojamo asmens šeima. Tokia tradicija atsirado maždaug III amžiuje po Kristaus ir egzistavo maždaug tūkstantį metų iki pat XIII a.
„Pilkapis – iš smėlio supiltas kauburys. Įvairių skersmenų, būna didelių, vos ne iki 30 metų skersmens ir kelių metrų aukščio. Tai yra laidojimo vieta, kur dažnai palaidotas būdavo vienas asmuo, bet aptinkama, kur palaidoti du, trys ar keliolika asmenų“, – dėstė pašnekovas.
Pirmaisiais pilkapių pylimo tradicijos amžiais mirusieji juose laidoti nedegini, vėliau įsivyravo kremavimo paprotys. Pilkapių pilkapynuose aptinkama iki kelių šimtų. G. Vėlius pažymi, kad ne visi pilkapiai išliko iki šių laikų, dalis jų suiro dėl natūralių gamtos sąlygų, kiti dėl žemdirbystės, miškininkystės veiklų.
„Šiai dienai mes turime nedidelį dalį išlikusių pilkapių, bet jų turime, jie yra archeologiškai tyrinėti“, – sakė G. Vėlius.
Po truputį atsisakė mirusiųjų deginimo
Pasak G. Vėliaus, pagrindinis laidojimo tradicijų pasikeitimą lėmęs veiksnys – krikščionybės atėjimas.
„Krikščionybė skirtingu laiku skverbiasi į skirtingus socialinius sluoksnius“, – teigė archeologas.
Kuo vėlesni laikai, tuo ir visuomenės labiau struktūruota, atsiranda luomai, naujos socialinės kategorijos, pavyzdžiui, miestiečiai. G. Vėliaus teigimu, kiekvienam luomui būdingi kiek skirtingi laidojimo papročiai.
„Pavyzdžiui, miestiečiai. Ši bendruomenė skiriasi tiek kasdieniame gyvenime, tiek savo pasaulėžiūra, taigi skiriasi ir jų laidosena“, – sakė archeologas.
Esminis lūžis, atėjęs su krikščionybe, yra tas, kad po truputį atsisakoma mirusiųjų deginimo papročio ir pereinama prie, moksline kalba, inhumacinių laidojimo papročių.
„Tuomet išsiskiria laidojimo tradicijos. Dalis žmonių vis dar deginami, bet jau nebelaidojami pilkapiuose, atsiranda degintiniai kapinynai. Kita dalis visuomenės, pirmiausia, reikia išskirti miestiečius, apskritai atsisako ir deginimo papročio. Čia mes turime plačiai tyrinėtus XIII-XIV a. kapinynus Kernavėje, kur yra jau ne degintiniai kapai ir palaidoti miestiečiai, ir Vilniuje, Bokšto gatvėje tyrinėtas panašus kapinynas.
Nedegintiniai XIV a. kapai įrengti ne pilkapiuose rasti ir Verkių dvaro teritorijoje. Taigi, atsiranda objektų, kur mes jau nematome kremavimo papročio, būdingo pagonybei, o pradeda plisti inhumaciniai laidojimo papročiai“, – pasakojo G. Vėlius.
Nenorėjo būti palaidoti pakrikštytoje Lietuvoje?
Visgi deginimas visiškai neišnyko iš Lietuvos, randama ir keistų šio papročio variacijų. Anot archeologo, tyrinėti tokie objektai, kaip degintiniai XIV a. kapai vandenyje.
„Fiksuoti labai įdomūs faktai, kuomet mirusieji sudeginami ir palaikai yra neužkasami kažkur ant kalvelės kapinyne, o yra pilami į vandens telkinį. Kernavėje esame radę buvusio upelio vagoje sumestus degintinius žmonių ir naminių gyvūnų kaulus su įkapėmis. Tokių pavyzdžių yra ir daugiau, pavyzdžiui, Bajorų kapinyne Elektrėnų savivaldybėje, Obelių kapinyne Ukmergės rajone“, – kalbėjo G. Vėlius.
Pasak jo, yra įvairių teorijų, kodėl buvo toks keistas paprotys.
„Vieni tyrėjai mano, kad tai galbūt yra paskutiniai pagonys, kurie nenorėjo, kad jų kūnai būtų laidojami jau pakrikštytos Lietuvos žemėje. Kiti mano, kad tai galbūt masinės aukos kažkokių neordinarių įvykių.
Kaip žinome, XIV a. pasižymi neramiais laikais, ne kartą kryžiuočių kariuomenės atkeliauja iki Vilniaus ir žūsta daug žmonių, arba maro aukos, nes maras ritasi per Europą. Galbūt tas laidojimas vandenyje susijęs su kažkokiomis netipinėmis bendruomenės mirties aplinkybėmis, kažkokiais konkrečiais įvykiais. Mokslas kol kas neturi aiškaus atsakymo“, – pasakojo G. Vėlius.
Laidodavo su asmeniniais daiktais
Archeologo teigimu, tradicija laidoti mirusįjį su jam priklausančiais daiktais siekia dar priešistorinius laikus.
„Jeigu tai buvo karys, jis ir yra laidojamas su vos ne pilna karine ekipuote – kalavijas, kirvis, ietigaliai, priklauso nuo to, kokio rango tas karys buvo.
Į kapus taip pat dedami papuošalai, archeologai atranda ir tam tikras aprangos detales – sagas, sagtis. Kartais randami ir veiklas nusakantys įrankiai, pavyzdžiui, adatos, verpstukai. Tai buvo labai ilgai egzistavusi tradicija, kuri turi atgarsių ir Viduramžiais“, – dėstė pašnekovas.
Lietuvai tapus krikščionišku kraštu, įkapės dar neskubėjo dingti iš laidojimo tradicijų, nors krikščionybėje nėra tradicijos dėti kažkokių asmeninių daiktų į kapą.
„Krikščioniui aname pasaulyje nereikėjo turėti turto, skirtingai nuo pagonio“, – sakė G. Vėlius.
Viduramžių gyvunėlių kapinės
Senovės lietuviai buvo laidojami ir su gyvūnais. G. Vėlius pasakoja, kad centrinėje Lietuvos dalyje, Kauno apylinkėse aptinkama nemažai žirgų kapai.
„Mes matome net atskiras kapinyno dalis, kur laidoti žirgai, kartais net grupiniai žirgų kapai, kur jie laidoti su visa žirgo apranga – balnakilpėmis, žąslais, kamanomis“, – pasakojo archeologas.
Kitokias tradicijas turėjo skalviai ir prūsai, kurie žirgo nesudegindavo, o raitelį sudegindavo ir jo pelenus išberdavo ant žirgo kūno. Rytų Lietuvoje aptinkami atskiri pilkapiai, supilti atskirai žirgams.
„Grubiai palyginus, tai kaip dabar turime gyvunėlių kapines, tuomet buvo atskiri pilkapynai, skirti žirgams. Sunku pasakyti, kaip reikėtų vertinti tokį objektą. Tai gali būti žirgų kapai, bet gali būti ir žirgų aukos, aukotos prieš išsiruošiant į žygį“, – sakė G. Vėlius.
Algirdas palaidotas su aštuoniolika žirgų
Archeologo tvirtinimu, kalbant apie Lietuvos valdovų laidojimą, yra labai daug neatsakytų klausimų.
„Mes nesame tyrinėję aukščiausio luomo didikų ar valdovų kapų. Praktiškai kalbant iki Vilniaus katedros požemių laikų ir kunigaikščių laidojimo katedros teritorijoje, ankstesnių didikų ir kunigaikščių kapų mes nesame radę ir nesame tyrinėję“, – pasakojo G. Vėlius.
Pasak jo, iš istorinių šaltinių žinoma, kad kunigaikščiai galėjo būti laidojami Vilniuje, Šventaragio slėnyje.
„Galbūt, atskirais atvejais, kunigaikščiai galėjo būti laidojami kitur. Manoma, kad Algirdas gali būti palaidotas Maišiagalos apylinkėse. Pasak istorinio šaltinio, jis buvo sudegintas su aštuoniolika žirgų.
Bet visa tai yra istorinė ar net labiau legendinė informacija. Tikslių duomenų mes šiandien neturime. Lieka tikėtis, kad ateityje pavyks kokiam nors archeologui aptikti ankstyvosios Lietuvos didiko ar net kunigaikščio kapą“, – teigė G. Vėlius.
Mindaugo kapas lieka paslaptimi
Nežinoma, ir kur palaidotas pirmasis ir vienintelis Lietuvos karalius Mindaugas. Sklando legendos, kad karaliaus kapas gali būti Lucke, dabartinėje Ukrainos teritorijoje, arba Agluonoje, Latvijoje.
G. Vėlius tvirtina, kad tikriausiai šiose vietose nėra Lietuvos valdovo palaidojimo vietos.
„Ypač Agluonoje, nes ši versija pateikiama labai nepatikimame, kaip manoma, sufalsifikuotame šaltinyje. Aš linkęs skeptiškai žiūrėti į šią informaciją“, – sakė pašnekovas.
Archeologo teigimu, Mindaugo laikų Lietuva jau turėjo stabilius galios centrus, pirmąsias sostines, Kernavę, Vilnių, Naugarduką, tad čia ir vertėtų ieškoti valdovų kapų.
„Tikėtina, kad galėjo egzistuoti kažkas panašaus į kunigaikščių ar didikų nekropolį. Jį įprasmina legendinio kunigaikščio Šventaragio legenda, kurioje sakoma, kad kunigaikštis liepia didikus ir kunigaikščius laidoti Vilniuje. Reikia atkreipti dėmesį į šią legendą, kuri unifikuoja kunigaikščių luomo laidoseną.
Galima atsiminti, kad kunigaikštis Kęstutis, kai yra nužudomas Krėvos pilyje, jo palaikai yra vežami į Vilnių. Klausimas, kodėl vežami į Vilnių? Manau tam, kad būtų čia palaidoti. Nekreipčiau daug dėmesio į legendą apie karaliaus palaidojimą Agluonoje ar net Algirdo palaidojimą prie Maišiagalos, o ieškočiau kunigaikščių ir didikų akropolio Vilniaus mieste“, – teigė G. Vėlius.
Per kunigaikščių kapus – važinėjantys troleibusai
Archeologo tvirtinimu, šiuo metu sostinėje itin sunku ieškoti Lietuvos valdovų kapų. Pirma, dėl to, kad skirtingi tyrėjai skirtingai apibrėžia Šventaragio slėnio teritoriją.
„Net jei mes ją žinotume tiksliai, be abejo, ta vieta yra itin stipriai urbanizuota ir gali būti, kad per mūsų kunigaikščių kapus pervažiuoja troleibusu studentai kiekvieną dieną, vykdami į paskaitas, mąstydami, kur gi yra palaidoti kunigaikščiai“, – pasakojo G. Vėlius.
Pasak jo, išlieka tikimybė, kad šie kapai bus aptikti kada nors netyčia, kai miesto centre bus vykdomi kasinėjimai, susiję su įvairiais statybų, komunikacijų tiesimo darbais.
„Tikiuosi, kad ateityje išlįs ta yla iš maišo“, – sakė pašnekovas.
