Nesaldi patirtis tarpukario Europoje parodė, kad net ir civilizacijos centre gali suklestėti baisiausi režimai. Vokietija, Italija ir Ispanija dėl nepalankios ekonominės padėties savo kailiu patyrė kraštutinių dešiniųjų valdymą. Tuo tarpu Rytų Europa išgyveno raudonąjį terorą.
Prancūzijoje ir Graikijoje artėjantys rinkimai domina ne tik tradicines partijas, bet ir kraštutinę dešiniąją mintį propaguojančius judėjimus. Atsižvelgiant į ekonominę padėtį ir augantį visuomenės nepakantumą panašios tendencijos ima kelti nerimą.
Šiuo metu euro zona atsidūrė ant dvigubos recesijos slenksčio. Pirmasis ekonomikos nuosmukis Sąjungoje prasidėjo 2008 metais ir tęsėsi 18 mėnesių. Antroji nuosmukio banga tik dar labiau sustiprins radikalių partijų pozicijas.
Ekonomikos nuosmukiai ekstremistinėms organizacijoms tampa tramplynu į plačiąją politinę areną. Augant nedarbui, mažėjant pajamoms ir prastėjant socialiniam klimatui žmonės pradeda ieškoti atpirkimo ožių, kuriems būtų galima primesti kaltes už esamas negandas. Kaltaisiais gali tapti vyriausybės, atskiros žmonių grupės arba visa visuomenė. Ekstremistinių pažiūrų politinės jėgos puikiai sugeba „demaskuoti“ kaltuosius. Tokiu būdu jos lengvai susirenka politinius taškus iš tos visuomenės dalies, kuriai yra priimtini paprasti paaiškinimai ir nebūdingas savarankiškas mastymas.
Europoje vyrauja proporcinė atstovavimo sistema, todėl ekstremistinės jėgos, net ir neturėdamos absoliučios daugumos turi galimybę paveikti vyriausybės formavimą ir politinę dienotvarkę. Šiuo atveju dualistinė JAV atstovavimo sistema suteikia daugiau galimybių apsisaugoti nuo radikalizmo įtakos.
Dar visai neseniai radikalios partijos vegetavo politikos paribiuose, tačiau recesijos nulemtas nacionalizmo augimas ir nepasitenkinimas Europos Sąjunga leido šioms jėgoms išlįsti į dienos šviesą.
Šiuo metu Europoje egzistuoja daugybė radikalių kairiųjų ir dešiniųjų judėjimų, kurių politinių idėjų spektras yra itin platus. Vis dėlto šias organizacijas vienija neigiamas požiūris į Europos Sąjungą.
Kai kurios dešiniųjų radikalų partijos propaguoja ekonominę politiką, kuri yra sunkiai suderinama su tradiciniu dešiniųjų požiūriu. Geriausias to pavyzdys – Prancūzijos Nacionalinis Frontas. Pastaroji partija smerkia laisvąją rinką ir aktyviai pasisako už protekcionistines priemones.
Balandžio mėnesį vyksiantys rinkimai į Prancūzijos prezidento postą taps lakmuso popierėliu, kuris parodys kokią paramą prancūzų visuomenėje įgijo radikalūs dešinieji. Remiantis apklausų duomenimis Nacionalinio fronto lyderė Marine Le Pen sukaupė nemenką politinį potencialą, tuo tarpu nuosaikusis Nicolas Sarkozy prarado nemažai rinkėjų balsų.
Nusivylimą tradicinėmis politinėmis partijomis ir jų deklaruojamomis idėjomis atspindi ir sparčiai išpopuliarėjęs judėjimas „Okupuok Vosltritą“.
Pastaruoju metu buvo galima stebėti rimtus pasikeitimus Europos šalių politinės vadovybės viršūnėse. 2011 Italija ir Graikija, bijodamos gilėjančios skolų krizės, nušlavė savo vyriausybes ir pakeitė jas technokratinių pažiūrų ekvivalentais. Airijos, Ispanijos ir Portugalijos vyriausybės taip pat atsisveikino su savo postais nesulaukusios kadencijos pabaigos.
Graikija išgyvena griežčiausią taupymo politiką visoje Europoje, todėl nenuostabu, kad šioje valstybėje yra jaučiamas didžiausias visuomenės nepasitenkinimas valdančiųjų veiksmais. Šiuo metu pagrindinės Graikijos politinės partijos, kairiųjų pažiūrų „Pasok“ ir konservatoriai „Naujoji demokratija“, teturi vos 40 proc. visuomenės palaikymą. Tuo tarpu dvi nedidelės radikalių pažiūrų partijos sparčiai populiarėja. Prieš taupymo priemones nusiteikusi partija „Nepriklausomi graikai“ ir kraštutinių dešinųjų pažiūrų „Auksinė aušra“ atėjus rinkimų metui gali perkopti 3 proc. ribą ir patekti į parlamentą.
Jau seniai tapo aišku, kad Europos visuomenės netenkina politinio elito priimami sprendimai. Dėl šios priežasties kyla dvejopos pasekmės. Auga protestų ir streikų skaičius bei didėja radikalių idėjų palaikymas. Kaip netolimoje ateityje keisis Europos politinis žemėlapis ir visuomenės požiūris, didžiąja dalimi priklausys nuo pokyčių ekonominiame senojo žemyno gyvenime.
