Su Virgiu Valentinavičiumi – naujienų agentūros „ELTA“ vyriausias redaktorius, LNK laidos „Savaitės panorama“ vedėju – kalbėjomės apie tai, kas gerai ir kas blogai lietuviškoje žiniasklaidoje? Kokie žiniasklaidos ir politikų santykiai? „Juk kai tu nori patikti merginai, tu nepradedi pažinties nuo konstatavimo: „Tu esi bjauri“. O žiniasklaida yra ta pati mergina, ir kalbėti tokia kalba tikrai neverta“, teigia V. Valentinavičius.
Kaip vertinate lietuvišką žiniasklaidą? Ji prastėja ar gerėja?
Lietuvos žiniasklaida subtilėja ir gudrėja. Vienas iš didžiausių pažangos rodiklių – internetinės žiniasklaidos atsiradimas ir sustiprėjimas. Šiandien naujienų svetainės yra savarankiškos ir galima sakyti, jog tai naujas žiniasklaidos standartas. Internetinė žiniasklaida daro įtaka tai visuomenės daliai, kuri yra aktyviausia, moderniausia, išsilavinusi. Ir tas poveikis labai svarbus.
Ko pasigendate mūsų žiniasklaidoje?
Labiausiai pasigendu objektyvumo. Žiniasklaidoje reiškiasi grupiniai interesai.
Ar tai reiškia, kad žiniasklaida paperkama?
Iš dalies taip. Aš tikiuosi, kad po žiniasklaidos pirkimo mastų, kurie buvo per R. Pakso rinkimus, kilęs pasipiktinimas šį reiškinį apmažins. Kita vertus, yra žiniasklaidos segmentai, kurie neparsiduoda. Štai ta pati internetinė žiniasklaida – ji tiesiog neparsiduoda.
Kita dalis – tai žiniasklaida, kuri atstovauja grupinius interesus ir todėl kitiems irgi neparsiduoda.
Mes pamirštame vieną dalyką: taip, yra tam tikros verslo grupių įtakos žiniasklaida, bet kokia jų įtaka bebūtų bloga, ji nėra tokia bloga kaip buvo tarybiniais laikais. Valstybinės cenzūros nėra. Ir tai labai gerai. Ir jeigu ją pakeičia verslo interesai, tai nėra taip blogai, kuomet sovietiniais laikais buvo valdžios diktatas.
Ar objektyvumas nėra tik sąvoka, kuria būtų galima pliekti nepatinkančius žurnalistus? Ar gali žurnalistas būti bešališkas? Juk kiekvienas žurnalistas priklauso nuo savo išsilavinimo, pažiūrų, tuo metu turimos informacijos.
Tam tikras objektyvumo standartas žinių pateikimo srityje turi būti. Geras žurnalistas puikiai žino, ką reiškia geras, subalsuotas, objektyvus straipsnis.
Kalbėdamas apie objektyvumą, aš prisimenu JAV pilietinį karą, kurio metu gimė žurnalistika šiuolaikine prasme. Tie laikraščiai, kurie apie karą pranešinėjo taip, kad jį pirkdavo abiejose fronto pusėse, finansiškai laimėjo. Informacija turi būti tokia, kuria tikėtų ir pasitikėtų visi. Kitas dalykas – komentarai. Ten galimas subjektyvumas, partinis angažuotumas.
Kaip vertinate žurnalistus? Kai kas teigia, kad jie prasti.
Nesutikčiau su tokia nuomone. Lietuvoje yra daug gerų žurnalistų, tikrų žvaigždžių. Nekalbėsiu apie televiziją, kurioje yra labai daug gerų žurnalistų, kadangi vienoje iš jų pats dirbu.
Tačiau kaip pavyzdį galime paimti laikraščius Kiekvienas dienraštis turi savo „žvaigždes“. Sakykime, „Lietuvos rytas“ turi Rimvydą Valatką, Vytautą Bruverį, „Respublikoje“ – Rytis Staselis, Artūras Račas.
„Žvaigždės“ gyvena savo gyvenimą, bet imant bendrą žurnalistų lygis – jis geras ar blogas?
Aišku, pasitaiko blogų žurnalistų. Tačiau bendras lygis yra geras. Pagrindiniuose laikraščiuose žurnalistai yra gerai pasiruošę. Nesakau, kad juos gerai išmokė universitetai, tačiau jie turėjo gerą praktiką.
Tačiau kai kas teigia, kad jiems trūksta išsilavinimo.
Aš nepervertinčiau išsilavinimo reikšmės žurnalistikoje. Gal šiek tiek šaržuojant, galėčiau pasakyti, kad žurnalistas yra toks žmogus, kuris turi papasakoti apie sudėtingus dalykus, apie kuriuos nebūtina pats viską supranta, žmonėms, kurie taip pat nebūtinai supranta viską apie tuos dalykus. Žurnalistas turi paprastai pristatyti sudėtingas problemas. Kartais per geras išsilavinimas tokiam darbui kenkia.
O kiek žurnalistui svarbu garbės troškimas?
Garbės troškimas yra svarbus kaip ir bet kuriai profesijai. Kitas dalykas, jei karjera pasidaro savitikslė, tuomet liūdnesnis variantas. O sveika ambicija niekam dar nepakenkė.
Ar spauda nekenčia dėl televizijos? Televizijos moka geresnius atlyginimus, todėl gali susirinkti geriausius žurnalistus. Be to, darbas televizijoje, jei rodaisi ekrane, garantuoja „žvaigždės“ statusą, apie tave rašys žurnalai.
Aišku, televizijoje atlyginimai didesni, nes ten sukasi didesni pinigai. Tačiau yra skirtinga darbo specifika, sakykime, radijuje, televizijoje ir žinių agentūroje. Berods A. Siaurusevičius yra sakęs, kad jei radijuje pakanka nešvepluoti, televizijoje dar būtina turėti visus dantis. Televizininkui nebūtinai mokėti gerai rašyti.
Darbui žinių agentūroje reikia noro ir ištvermės rankioti visą dieną naujienas ir kartu likti anonimišku. Tie skirtingi reikalavimai išskirsto žmones pagal pašaukimą.
O kaip vertinate viešųjų ryšių ir žurnalistų santykį?
Viešryšininkai turėjo didelį pranašumą prieš pora metų –per prezidento rinkimus, kuomet laimėjo R. Paksas. O dabar viskas sugrįžta į savo vėžes, ypač turint galvoje, kad dauguma žurnalistų yra profesionalūs ir pakankamai kritiški.
O viešryšininkams ir žurnalistams vieniems kitų reikia. Vieni pateikia informaciją, kuri gali būti įdomi, todėl reikalinga žurnalistams. O viešryšininkams reikia žurnalistų, kad ta žinia pasiektų platesnę auditoriją.
Intelektualai mėgsta pamokyti žurnalistus, kaip reikia dirbti. Kadangi pats ilgą laiką dirbai Universitete, kaip žiūri į šią problemą.
Čia yra senas tarybinis įprotis manyti, kad inteligentai viską žino geriau už kitus. Aš nelaikyčiau tokių pamokymų nors šiek tiek reikšmingais.
Dabar matau dvi intelektualų grupes. Pirmoji, tęsia sovietinės inteligentijos tradicijas ir toliau moko, kaip reikia gyventi. Tačiau yra jaunieji intelektualai, kurie gyvena pagal naujas taisykles. Jie kuria, ieško pinigų patys, o ne laukia paramos iš valstybės. Jie taip užsiėmę savo darbu, kad tokie dalykai nerūpi.
Žymiai blogiau už intelektualų skundus, yra politikų noras skųstis žiniasklaida. Vakarų visuomenėje labai retai išgirsti skundžiantis žiniasklaida. Ten politikai yra profesionalesni nei pas mus, todėl jie giria žiniasklaidą iki nukritimo, nors gal privačiai galvoja priešingai. Tačiau jie supranta, kad bendravimo su žiniasklaida negalima grįsti priekaištais ir spaudimu.
O kai mūsų politikai aiškina, kad žiniasklaida juos juodina, sukuria blogą vaizdą. Tai yra absoliučiai neteisingas žiniasklaidos vaidmens suvokimas. Juk kai tu nori patikti merginai, tu nepradedi pažinties nuo konstatavimo: „Tu esi bjauri“. O žiniasklaida yra ta pati mergina, ir kalbėti tokia kalba tikrai neverta.
Jau keletą mėnesių dirbate televizijoje. Kokie įspūdžiai?
Įspūdžiai pradiniai. Dar reikia mokytis, dar reikia perprasti darbo televizijoje specifiką. Iki šiol aš buvau rašantis ir kalbantis žurnalistas.
Ar „veža“ televizija?
Televizija yra įdomu. Jos poveikis didelis. LNK žinių tarnyba turi geras ir tvirtas tradicijas. Todėl vien susipažinti su šia tradicija, kaip veikia šis mechanizmas, yra labai įdomu ir tai „veža“.
Taip pat esate naujienų agentūros „ELTA“ vyriausiasis redaktorius. Kokią ELTOS ateitį regite?
Balandžio pirmąją Eltai sukanka 85-eri metai. Istorija ilga ir permaininga, o „ELTOS“ ateitį matau šviesią ir gražią. Per praėjusius metus mes stipriai pasistūmėjome į priekį: įvedėme naujų produktų, atsinaujinome ir esame labiau prisitaikę prie dabartinių sąlygų, Todėl manau, kad jei išlaikysime tokį permainų pagreitį, tai viskas bus gerai.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas.
