Rugpjūčio 7 d. startuoja LNK televizijos realybės šou „Alfa.lt“, o kartu ir to paties pavadinimo naujienų tinklalapis. Jį valdančiai bendrovei „Alfa Media“ vadovaus Virgis Valentinavičius, o vyriausiuoju redaktoriumi dirbs Vladimiras Laučius.
Apie naująjį tinklalapį ir vis įvairėjančią Lietuvos žiniasklaidą – „Omni.lt“ vyr. redaktoriaus Sauliaus Spurgos pokalbis su „Alfa Media“ direktoriumi ir LNK laidos „Savaitės panorama“ vedėju Virgiu Valentinavičiumi.
– Rugpjūčio pradžioje startuos tinklalapis „Alfa". Jis pradedamas lyg tam tikra akcija, eksperimentas, pasitelkiant televiziją. Ko tikitės iš šio eksperimento?
– Pirmiausia žinomumo. Manau, tiek tinklalapiui, tiek televizijai įdomu dalyvauti tokiame nuotykyje, kuriame jauni žmonės žaidimo forma galės išbandyti savo jėgas televizijoje, o mes – jeigu pasiseks, – galbūt atrasime talentų, kurių įprastais būdais negalima atskleisti. Bet kuriuo atveju, jeigu mūsų tinklalapio vardas dėl to pasidarys garsesnis, mes neprieštarausim.
– Žinoma, jis pasidarys garsesnis, bet, manau, pirmiausia tarp jaunų žmonių. Koks bus tinklalapio veidas, kuris dabar ryškėja jūsų planuose?
– Norime patikti kuo didesniam skaičiui žmonių, bet jaunimas yra pati dinamiškiausia ir labiausiai internetizuota visuomenės dalis. Jaunimas yra mūsų ateitis ir interneto rinkoje jis – svarbiausias taikinys. Įsivaizduojame, kad mūsų tinklalapis skirtas jauniems žmonėms, – jie yra profesionalai, kurie siekia karjeros, kurie labai sunkiai dirba, ir kuriems reikalinga tiksli, kompaktiška, operatyvi informacija. Ir tie sunkiai dirbantys jaunuoliai, kurie kada nors bus ministrais, prezidentais, parlamento nariais, sunkų darbą atsveria ypatinga energija pramogoms, kurių Lietuvoje nuolat daugėja. Ir jiems reikalingos ne bet kokios, o kokybiškos pramogos.
– Yra toks terminas „infotainmentas“, kuris jungia pramogas ir informaciją. Man atrodo, internetinė žiniasklaida beveik pasmerkta tokiam reiškiniui, nes čia pramogos ir informacija ypač susijusios.
– Pasmerkta ar nepasmerkta, sunku pasakyti. Bet tie, kurie išmano interneto rinką, tą renkasi labai sąmoningai, nes „infotainmentas“, ypač internete, stiprus. Vis dėlto tai liečia visas žiniasklaidos sritis. Apie televiziją čia kalbėti lengviausia. Jeigu palygintume, kokia televizija buvo prieš 20 metų – ne tik komercinė, bet ir visuomeninė, – jos tonas lengvėja, ji darosi prieinamesnė, demokratiškesnė paprastiems žmonėms, daugėja pramoginių elementų. Daugeliui atrodo, kad tų pramogų net per daug. Spaudoje tonas taip pat keičiasi.
– Dėl televizijos – man vis dėlto televizija yra pramogų „dėžė“. Jeigu noriu paklausyti koncerto, einu į jį, o ne žiūriu per televizorių. Bet štai dėl laikraščių, dėl popierinės žiniasklaidos visuomenėje išdėstoma įvairių nuomonių. Pramoga ten kartais suprantama savotiškai, todėl sakoma, kad pernelyg ryškios geltonosios spaudos tendencijos.
– Pramoga pramogai nelygi. Iš tiesų yra vulgarios pramogos ir yra civilizuotos kokybiškos pramogos, kurios dažnai būna labai prasmingos. Pramoga yra, tarkim, tokia Holivudo klasika „Some Like It Hot“ – Marylin Monroe filmas, kuris Lietuvoje buvo rodomas pavadinimu „Džiaze tik merginos“. Tai pramoga, bet kartu tai labai mielas, ganėtinai gilus pasamprotavimas apie vyrų ir moterų santykius, apie moterų požiūrį į turtingus vyrus. Per pramogą sužinai, patiri dalykus, kurie iš tikrųjų yra svarbūs ir priverčia susimąstyti. Tokia civilizuota pramoga dabar turi daugybę formų ir daug galimybių. BBC keičia savo toną, darosi linksmesnė, atsiranda pramoginių elementų, bet tai nereiškia, kad žmonės dėl to pasidaro kvailesni. Galbūt priešingai – informacija tampa prieinamesnė.
– Mes dirbome „Laisvosios Europos“ radijuje, kiekvieną dieną analizuodavom Vakarų spaudą. Norom nenorom aplanko mintys, norisi palyginti Vakarų žurnalistų darbą su tuo, ką turim Lietuvoje. Kaip įvertintum mūsų žurnalistų profesionalumą?
– Taip, jeigu lygintume labai griežtai, – Vakarų žiniasklaida yra kokybiškesnė, tiek rimtoji, tiek nerimtoji. Tiek solidūs dienraščiai, tokie kaip „Daily Telegraph“ ar „Washington Post“, tiek vadinamieji „tabloidai“, geltonoji spauda, yra geresni. Manau, kad pagrindinės Lietuvos žiniasklaidos bėdų priežastys yra iki galo neišsikristalizavę ir nenormalizuoti santykiai tarp žurnalistų ir savininkų, jeigu tai privati žiniasklaida. O valstybinėje žiniasklaidoje, – nors ji ir pasivadina visuomenine ar kaip nors kitaip, – santykiai su tos dienos politiniais valdovais taip pat vis dar sudėtingi. Taip pat ganėtinai maža, ankšta ir konkurencinga rinka, visuomenės skonis – Lietuvos skaitytojų reikalavimai nėra tokie pat kaip britų skaitytojų reikalavimai.
– Bet čia vištos ir kiaušinio klausimas. Ar žiniasklaida turi tenkinti poreikius, ar ugdyti reiklesnius informacijos vartotojus?
– Neišvengiamai tenka derinti. Žiniasklaida, kuriai rūpi ilgalaikė perspektyva, pavadinkim, protingoji žiniasklaida, neišvengiamai galvoja apie skaitytojo ugdymą. Bet vėl – galvok negalvojęs, jeigu neparduodi savo laikraščio arba savo laidos ar tavo tinklalapis nelankomas, tai ignoruoti šito fakto irgi negalima. Turi būti protingas derinys patrauklumo komercine prasme ir ugdymo prasme. Kiek gali sau leisti tokią prabangą – nes ugdymas tam tikra prasme yra vartotojų ar skaitytojų ignoravimas. Ugdyme slypi tam tikri pavojai. Pasitaiko, kad savininkas ar žurnalistas mano, jog jis geriau už vartotojus žino, ko jie nori. Ir dažnai tai būna tiesus kelias į bankrotą.
– Kokia, tavo manymu, internetinės žiniasklaidos vieta tarp kitų žiniasklaidos priemonių? Dažnai sakoma, kad internetinėje žiniasklaidoje yra daugiau nuomonių, daugiau laisvės – gal visa tai suteikia jos operatyvumas, lankstesnės galimybės. Vis dėlto, tavo akimis, kokia jos vieta, palyginti su radiju, televizija, su popierine žiniasklaida?
– Internetinė žiniasklaida, ypač dabar, Lietuvoje yra dinamiškiausias ir labiausiai augantis sektorius, nes viskas čia iš esmės nauja. Šiame sektorius niekada nebuvo tarybų valdžios. Tai labai rimtas veiksnys ir čia iš tikrųjų procesai vyksta natūraliau, todėl ne be pagrindo atrodo, kad internetinė žiniasklaida, palyginti su tradicine žiniasklaida, yra pažengusi į priekį. Bet tai nereiškia, kad tradicinė žiniasklaida kažkaip numirs – liks ir laikraščiai, ir radijas, ir televizija. Bet liks su sąlyga, kad prisitaikys prie šiuolaikinių reikalavimų. Laikraščius, manau, žmonės visada skaitys, bet šiandienos laikraštis jau yra kitoks nei prieš 20 metų. Jau po 5 metų dabartinė spauda bus kitokia. Tokioje dinamiškoje, šiuolaikinėje visuomenėje nuolat reikia ieškoti savo nišos, nepražiopsoti, kada reikia pasikeisti. Internetas kitus sektorius verčia keistis, bet tai nereiškia, kad jie dings.
– Naujienų tinklalapiai turi naujų galimybių. Sakykim, komentarai, arba atsiliepimai, interaktyvus santykis su skaitytojais yra labai veiksmingas, bet kiti sako, kad tai – purvo dėžė. Pastebėjau, kad tai daugiau Lietuvos fenomenas. Jeigu pažiūrėtume į labai rimtus Vakarų tinklalapius, net ir tos pačios Rusijos, atsiliepimai nėra taip labai populiarūs. Pas mus tapo beveik būtinybe turėti tuos komentarus, o jų būna labai įvairių.
– Aš abejoju, man reikėtų pasitikslinti, ar Lietuva šiuo požiūriu yra ypatinga. Internetas yra erdvė, kur žmonės iš tikrųjų daro tai, ką nori, ir jo privalumas, kad kiekvienas eilinis vartotojas, įsijungęs kompiuterį, gali įsitraukti į šį procesą ir daryti, ką nori. Galbūt Vakaruose vizualiai matyti, kad komentarų mažiau, nes didesnė tinklalapių įvairovė. Žmonės, kurie nori pareikšti savo nuomonę, išsiskirstę į ganėtinai mažas bendruomenes. Nėra, pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose tokio tinklalapio, į kurį sueitų visi, jų yra daugybė. Galų gale dažnai klausimas sprendžiamas taip – kam rašyti komentarą, jeigu pats galiu pasidaryti savo tinklalapį arba blogiausiu atveju paleisti kokį nors internetinį dienoraštį, vadinamąjį „blogą“. Komentarų rašymas jau praeities dalykas, kadangi internetas pažengęs toliau ir žmonės gali reikštis sudėtingesniais būdais.
– O lietuvių komentatorius tu myli ar negerbi jų?
– Juos reikia mylėti. Jeigu žmogus skaito ir reiškia savo nuomonę, tai yra jo šventa teisė, ir visas interneto fenomenas grindžiamas šia teise. Jeigu kas nors tą teisę naudoja tau nepriimtinu būdu, tiesiog reikia tai ignoruoti arba su tuo susitaikyti. Bet už pačius bjauriausius komentarus internete, kurių tikrai būna, daug svarbiau ir visada persveria begalinės ir labai įspūdingos interneto laisvės faktas. Komentarai yra, sakykim, nelabai maloni interneto pusė, bet svarbiausia, kad internete žmonės gali išreikšti save, gali kurti, gali informuoti, gali pranešti apie save, gali bendrauti tarpusavyje. Tai yra „n“ kartų svarbiau už tą smulkų nemalonumą – nemandagius komentarus.
– Žinau, kad kai kurie skaitytojai pradeda skaityti ne nuo straipsnių, o nuo komentarų. Tad dėkoju už pokalbį ir linkiu, kad mūsų tinklalapiuose skaitytojai pradėtų skaityti nuo straipsnių, o ne nuo atsiliepimų.
– Tiesiog straipsniai turi būti geri.
