Iš pažiūros Lietuva nėra bananų respublika, kadangi šalis storai apsnigta ir dreba nuo šalčio. Taip atrodo tik iš pažiūros - į kito klimato politinę kultūrą nurodo užsispyręs prezidento Rolando Pakso atsisakymas atsistatydinti, - teigia britų savaitraščio “Economist” korespondentas Vidurio Rytų Europoje Robertas Cottrellas.
Kai nuo įtartinais ryšiais susikompromitavusio Lietuvos prezidento nusigręžė George'as W. Bushas ir kiti, mažiau kietakaktį žmogų tai būtų seniai paveikę.
Per trumpą laiką įspūdingų laimėjimų kelyje į Šiaurės Atlanto Santarvę ir ES pasiekę lietuviai "nusipelnė geriau" (anąmet Cottrellas stebėjo ir Artūro Paulausko rinkimų kampaniją). Paksas yra perspėjimas ES per daug nesitikėti iš Vidurio Rytų Europos naujokių. Anot Cottrello, jos yra neabejotinai demokratiškos, tačiau demokratija šioje pasaulio dalyje nesusitupėjusi ir įprastos taisyklės čia negalioja.
Įprastos taisyklės šiuo atveju reikštų, kad, kilus įtarimui, politikas atsistatydina iškilmingai pareiškęs, jog yra nekaltas ir kovos už teisybę iš visų jėgų. Geriausias vakarietiško taisyklių supratimo pavyzdys - kai atsistatydino Olandijos premjero Wimo Koko vyriausybė, prisiėmusi kaltę dėl Srebrenicos žudynių Bosnijoje. Kokas buvo vicepremjeras ministro pirmininko Ruudo Lubberso vyriausybėje, kai 1993 m. buvo nuspręsta siųsti taikos palaikymo kareivius į Bosniją. Kokas buvo premjeras, kai 1995 m. olandų taikos palaikymo kareiviai atidavė JT "saugumo salą" Srebrenicoje ir serbai išžudė 8 tūkstančius musulmonų. Kokas atsistatydino su visa vyriausybe po septynerių metų, 2002 m. balandį, kai buvo paskelbtas Olandijos karo dokumentų instituto pranešimas, nustatęs, jog Olandijos vyriausybė per Srebrenicos tragediją "neturėjo krypties". Pranešimas sukritikavo Lubberso ir Koko vyriausybes už blogai apibrėžtus olandų taikos palaikymo misijos tikslus. Šio pranešimo Kokui pakako atsistatydinti, nors niekas jam nesiūlė to daryti, net opozicija.
Priešingas pavyzdys - dabar Lietuvoje dažnai prisimenamas Richardas Nixonas. Jis iliustruoja, kad ir Vakaruose ne visada laikomasi "įprastų taisyklių". Nixonas "kategoriškai ir tvirtai" neigė akivaizdžią kaltę dėl šnipinėjimo Demokratų partijos būstinėje ir atsistatydino tik prieš pat apkaltos balsavimą Kongrese, viešai apsiverkęs ir apgailėjęs savo nelaimingą dalią, kurią, girdi, lėmė kažkokios priešiškos jėgos ir nedraugiška spauda. Užsispyrusiu pasipriešinimu neišvengiamai apkaltai Nixonas skaudžiai žeidė įprastas amerikietiškos politikos konvencijas. Jo elgesys buvo ir yra suvokiamas kaip neregėtas skandalas. Jausmų, kuriuos kelia Nixono asmenybė, stiprumą liudija garsaus amerikiečių žurnalisto Hunterio S. Thompsono nekrologas, pavadintas taip: "Jis buvo sukčius: pastabos apie amerikietiškos pabaisos netektį". (Hunteris S. Thompsonas - žurnalo “Rolling Stone” komentatorius, parašęs knygą apie Nixono 1972 m. rinkimų kampaniją "Baimė ir neapykanta: rinkimų keliu" (“Fear and Loathing: on a caimpaign trail”). Režisierius Terry Gilliamas pagal knygą pastatė filmą "Baimė ir neapykanta Las Vegase" (“Fear and Loathing in Las Vegas”, 1975.) Sarkastiškoje epitafijoje Thompsonas rašo, kad Nixoną reikėjo palaidoti šiukšlių dėžėje. "Nedarykime klaidos istorijos knygose dėl Nixono - jis buvo blogas žmogus. Blogas ta prasme, kurią gali suprasti tik tikintys fiziniu šėtono realumu. Jis neturėjo jokios etikos ar doros, jokio pamatinio padorumo jausmo. Niekas juo nepasitikėjo - išskyrus nebent stalinistinę Kiniją. Sąžiningi istorikai prisimins jį kaip žiurkę, kuri nesiliovė kabarojusis atgal į laivą" (“Rolling Stone”, 1994.06.16). Kita vertus, Thompsonas pripažįsta, jog viena prasme Nixonas buvo savotiškas milžinas - kol gyvas, jis visada rasdavo priešų ir nepailsdamas su jais kovojo. Be tiesioginių kaltinimų šnipinėjimu politinių varžovų būstinėje Kongreso ryžtą eiti apkaltos keliu paskatino ir stiprėjantis įsitikinimas, kad Nixonas yra patologiškai įtarus, todėl netinkamas prezidento pareigoms.
Drauge amerikiečių komentatoriai savitai suprato Nixoną - visi žinojo jo megalomaniją ir fanatišką tikėjimą savo teisumu, nepaisant daugiau nei akivaizdžių nusikaltimo įrodymų. Pirmą kartą išrinktas prezidentu Nixonas pradėjo kalba "Atėjo sąžiningos vyriausybės laikas", kurioje rasinių riaušių ištiktoms JAV leido suprasti, jog elitas išdavė "pamirštus" amerikiečius: "Amerika turi problemų ne dėl to, kad amerikiečiai patyrė nesėkmę, bet dėl to, kad nesėkmę patyrė politikai. Amerikai reikia vadovų, kurių didybė atitiktų liaudies didybę" (“The Penquin Book of Twentieth-Century Speeches”, Brian MacArthur, London, 1993, p. 385).
Jis baigė kalba “Au revoir” - atsisveikinimo kalba Baltųjų rūmų darbuotojams, kurioje neigė kaltę, garbino savo drąsą ir tvirtino, kad niekada nevengė atsakomybės. "Klaidos buvo, bet niekada jų nedariau siekdamas naudos sau. Dariau tai, kuo tikėjau, kartais gerai, kartais blogai" (ten pat, p. 401). Jis paskelbė atsistatydinąs, kad padėtų Amerikai "pradėti būtiną gijimo procesą". Atsisveikinimo kalboje Nixonas paaiškino pasirinkęs prancūzišką žodį “au revoir”, nes anglų kalboje nesą tinkamo žodžio, reiškiančio "iki pasimatymo". Net savo pralaimėjimą Nixonas aiškino kaip asmeninės didybės įrodymą ir buvo įsitikinęs, kad sugrįš: "Didybė ateina ne tada, kai viskas gerai - didybė ateina per tikrus išbandymus, kai gauni niuksų, kai nusivili ir apima liūdesys - tik pabuvus giliausiame slėnyje galima žinoti, kaip puiku būti ant aukščiausio kalno" (ten pat).
Tačiau kito pasimatymo nebuvo. Gigantomanas Nixonas niekada nebesugrįžo, sumažėjęs ir piktas dingo nežinioje, idant miręs susilauktų nekrologo su palinkėjimu būti palaidotam šiukšliadėžėje. Prezidento postą paveldėjusio Geraldo Fordo malonė išgelbėjo Nixoną nuo kalėjimo (Thompsonas tikina, kad už šį sprendimą Fordas degsiąs pragaro liepsnose). Istorijoje Nixonas liko vienintelis atsistatydinęs JAV prezidentas.
O kuo pasižymi megalomanija apsnigtų bananų krašte? Matome, kad esama panašių simptomų. Tai begalinis tikėjimas savo teisumu ir didybe, apeliavimas tiesiai į tautą, sąmokslų persekiojimo manija, nesuvokimas, jog pažeidi įstatymus, galop bukas, mechaniškas kaltės neigimas. Esminis skirtumas glūdi stiliuje - retorikos ir viešos laikysenos prasme Nixonas buvo WASP (White Anglo-Saxon Protestant) politinio elito atstovas, užsigrūdinęs rūsčioje JAV rinkimų tikrovėje, nuo kitų prezidentų pernelyg nesiskyręs kompetencija ir profesionalumu. Nixono kalbos liko geriausių politinių kalbų rinkiniuose, nepaisant liūdnos jo karjeros pabaigos. Be to, kelio pradžioje Nixonas pademonstravo pagarbą amerikietiškos politikos konvencijoms, kai per 1960 m. prezidento rinkimus nepareikalavo perskaičiuoti balsų, kai Johnas F. Kenedy laimėjo tvyrant rimtiems įtarimams dėl klastojimų keliose valstijose. Tada Nixonas laikėsi nerašytos taisyklės, jog abejonės rinkimais yra pavojingiau nei neteisingi rinkimų rezultatai (2000 m. Alas Gore'as nesilaikė šios taisyklės, kai pareikalavo perskaičiavimo Floridoje).
Apkaltos prezidentas lietuvis nuo apkaltos prezidento vakariečio skiriasi tuo, kas Vidurio Rytų Europoje vadinama "tautiniu savitumu". Vienas jaunatviškas kelionių vadovas - nešališkas arbitras - lietuvių tautinį savitumą nusako taip: "Lietuviai paprastai yra draugingi, svetingi ir jausmingi, jiems svarbiau ryšiai ir dovanos, o ne metodas ir apskaičiavimas. Šaltesni latviai ir estai laiko lietuvius karštakošiais ir neprognozuojamais" (“Lonely Planet World Guide: Lithuania” (http://www.lonelyplanet.com/destinations/europe/lithuania/culture)).
Lietuvos prezidentas yra sentimentalus vaikinas nuo Telšių, jo politikos mokyklos abreviatūra ne WASP, o DOSAAF. Pakso dienos skaičiuojamos ne kalbomis į tautą esminiais šalies likimo klausimais, bet šimtais pokalbių mobiliuoju telefonu su "draugais ir artimaisiais" apie esminius "šių" interesus. O kai prabyla į tautą, Pakso retorikoje vyrauja arba lakūnų žargonas - suktukai, mirties kilpos ir pan., arba iš istorijos profesorių skolintas linijinis laikas ir trilaukė žemės ūkio sistema (gerą amerikietišką išsilavinimą gavusiam Nixonui neateitų į galvą kviesti talkon profesorius). Išskyrus apsiašarojimą prieš apkaltą, Nixonas sugebėjo išlaikyti prezidento dekorą, o Paksas jo niekada neturėjo (burtininkė inauguracijos ceremonijoje labiau tiktų princesei Dianai). Nixonas gal ir buvo blogio genijus, bet besigindamas niekada nesigriebė plikų viešųjų ryšių - tai yra mėsainių ir traškučių prekyboje gimusio produkto įpiršimo technikos. Nixonas tarytum tiesiai sakė žmonėms: taip, aš netobulas, aš blogas, bet geresnio prezidento tiesiog nėra - aš sutaikiau JAV su Kinija, aš baigiau karą Vietname, kitas to nebūtų padaręs.
O kokius gerus darbus tautai gali priminti Paksas? Tik melą apie kovą su korumpuotais teisėjais (juos demaskavo VSD); melą apie sklypų vogimą (jų neįstengia demaskuoti STT); melą apie kovą su korumpuotais diplomatais (vėl VSD). Be iš piršto laužtos kovos su korupcija, Pakso politinis palikimas yra Kauno zoologijos sode gyvenantis aptriušęs erelis, kurį globojanti Liberalų demokratų partija pakrikštijo Rolandu. Dar liko tapšnojimo ir apsišimtagraminimo (nevalstybine kalba) juokeliai. Labiausiai Paksas bus prisimenamas dėl lunatiko elgesio artėjant apkaltos finalui. Dokumentų iš VSD Alytaus skyriaus išvogimas, Alvydo Medalinsko grąžinimas į Valstybės gynimo tarybą, Šurkaus ir Ko kliedesiai apie sąmokslą - visa tai yra ant sniego gausiai užderėję bananai ta prasme, kaip šį žodį vartoja JAV jaunimas (bananas - šnek. pamišęs, kvailas; “to go bananas” - šnek. pasiusti, padūkti; Piesarskas B., Didysis anglų-lietuvių kalbų žodynas, Vilnius, 2002, p. 70).
Dėl skirtingų asmenybės mąsto ir skirtingų manierų Nixonas ir Paksas priklauso labai tolimiems pasauliams. Bet šiuodu tolimųjų pasaulių gyventojus vienija banali silpnybė - debilizuojantis valdžios troškimas. Kitados Platonas sakė, kad geri vyrai turi imtis valdyti valstybę, nes valdyti turi geriausi. Bet nuo to laiko, kai išrasta valdžia, į ją eina ne tik geriausi, bet ir blogiausi, ir žmonija dar nerado būdo, kaip patikimai atskirti vienus nuo kitų, o atskyrus, blogųjų neprileisti prie valdžios. Kai ten pakliūva, blogieji neišeina patys, jie verčiau skęs kartu su savo tuštybės laivu.
“Naujasis židinys” (http://www.aidai.lt/zidinys/)
